Užmylėti iki mirties

Kai susimąstai, tai meilė gali tapti savotiška agresijos forma. Tik ne akivaizdžios, bet užslėptos. Kurios nemato ir nejaučia abu proceso dalyviai.

Kitaip sakant, kai atvirai pykti mes dėl įvairių priežasčių negalime – pradedame mylėti. Meilė beribė, beprasmiška ir negailestinga. Kokiu būdu?

Jeigu darysime kažką gero ir neklausime žmogaus, ar jam to reikia – tai bus lygiai toks pats asmens erdvės pažeidimas, valios gniuždymas, kaip ir demonstruojant agresiją. Tik baisesnis. Nes gerų dalykų atsisakyti sunkiau.

Štai gyvena žmogus, jis artimas jums ir mylimas, gera jums daro, rūpinasi, o jūs jam: „Nereikia man šito, kuriems galams?“ Bac! Ir štai čia jau visiškai įmanoma įkristi į kaltės jausmo duobę. Nes kaipgi taip? Man gera daro, o aš – gyvulys nedėkingas…

Čionai mes dažnai užmerkiame akis į nuosavą susierzinimą, kilusį dėl to, jog apskritai paėmus man nieko iš to gėrio ypatingai ir nereikėjo. Na, netrūksta man nieko šiuo momentu, su manimi viskas gerai. Tačiau kitame „laido gale“ ims piktintis: „Ką reiškia nereikia? Aš gi iš meilės!“

Ir lieka žmogus su tokia meile, gauna ir gauna tą gėrį, kurio neprašo, ir dar pykti sau dėl to pats sau uždraudžia. Nesąmoningai, savaime aišku. Be to, visa tai paskaninta dar ir savos kaltės pojūčiu.

Vaikystėje toks vaiko asmeninės erdvės pažeidimas – per meilę, rūpestį ir draudimą pasakyti „ne“, įkaltą per kaltės jausmą – tai pakankamai baisi agresija prieš vaiko asmenybę. Juk kai šitaip be ceremonijų atakuojama, tarkime, fiziškai, vaikas turi galimybę psichiškai atsiriboti nuo atakos. Tarkime: „Mane muša, tai blogai, tėvai – bjaurybės!“ Perdedu, savaime aišku, tačiau esmė ta, kad dėl tokių atakų galima pykti ir tokiu būdu psichologiškai atsiriboti. O štai su meilės atakomis viskas kur kas sudėtingiau. Nes tai – užmaskuota ataka: „aš gi geras, myliu tave, kaip tu gali man tokiam baltam ir pūkuotam pasakyti „ne“?“

Jei panagrinėsime patį žmogų, kuris labai mėgsta rūpintis ir daryti gerus darbus, tai jo motyvai gali būti patys įvairiausi. Pavyzdžiui, labai didelis nerimas prarasti santykius, ir tada rūpinimasis tampa būdu, kaip neleisti kitam pasitraukti, nutolti.

Rūpinimasis – tai vienas iš būdų „užgrobti“, „užkariauti“ partnerį, garantuoti, kad jis visada bus šalia. O dar rūpinimasis labai gerai padeda neužsiimti savo nuosavu gyvenimu, negalvoti apie nuosavus poreikius, nespręsti savo paties problemų.

Tokiuose santykiuose praktiškai blokuojami bet kokie nepasitenkinimo ir susierzinimo partnerio veiksmais, atliekamais „iš meilės“ pasireiškimai.

Ir dar svarbu pažymėti, kad pas žmogų, kuris atakuoja kitus savo gerais darbais, nuosavas pykčio jausmas yra labai užslopintas ir blokuojamas. Dėl įvairių priežasčių.

Bet aš ne atsitiktinai parašiau šio teksto pradžioje, kad „užmylėti“ – tai užmaskuotas blogis. Jei žmogus dėl vienokios ar kitokios priežasties negali susierzinti ir padidinti distanciją santykiuose, gaunasi apversta aukštyn kojomis situacija – aš negaliu nuo tavęs pasitraukti, bet užtat galiu pasmaugti tave savo glėbyje. Perkeltine, žinoma, prasme, tačiau, vis dėlto, visa energija santykiuose, energija, skirta ir suartėjimui ir atsitolinimui – visa ji nukreipiama tik į vieną vagą. Ir glėbio jėga keleriopai padidėja.

Ką daryti tokiose situacijose? Dar kartą pasikartosiu, kad ištrūkti iš tokių santykių, tiksliau, keisti įprastus bendravimo būdus labai sudėtinga. Prireiks labai daug laiko ir jėgų. Reikia turėti galvoje, kad šita santykių forma palaikoma abiejų žmonių. Vienam sudėtinga užsiimti savais reikalais ir savu gyvenimu bei būti atskirai nuo kito, o kitam labai sudėtinga atsisakyti nuo to gėrio, kuris jam brukamas – čia pasireiškia ir galima šilumos bei rūpinimosi deficito trauma, ir didžiulis kaltės jausmas, kuris apima, kai bandai nubrėžti savo asmeninės erdvės ribas.

Kaip ten bebūtų, kai kažkuris iš poros pradeda keisti šią santykių sistemą, o dažniausiai tai daro žmogus, kurį šitokiu būdu „myli“, tai jis neišvengs pačių įvairiausių jausmų – pykčio, kaltės ir t.t. Ir teks mokytis atlaikyti šį spaudimą. Kartoti sau ir kartoti šimtus kartų, kad jis visiškai nekaltas dėl to, kad nepriima neprašytos meilės ir nepageidaujamo rūpinimosi.

O antram, tam pačiam, kuris „myli“, teks mokytis jausti ir matyti savo partnerį, atpažinti jo tikruosius norus ir poreikius. Teks apriboti savo įprotį daryti „gerus“ darbus, teks atsigręžti į save, pažvelgti į nuosavą gyvenimą, į savus norus ir poreikius.

Ir dirbti dažniausiai tenka poroje, kai kalba eina apie partnerius. Jeigu tuo užsiima vienas iš partnerių, tai labai didelė tikimybė, kad santykiai labai greitai nustos egzistuoti. Ryšys, kuris iki tam tikro momento išlaikė du žmones drauge, nutrūks, o naujas taip ir nesusiformuos.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti