Dabar kyla nauja banga – viešai didžiuotis savimi ir iš to dar projektų prikurti. Psichologai skatina didžiuotis savo kūnu maždaug taip: atsistojate su menamu Ievos arba Adomo kostiumu priešais veidrodį, glostote ir glamonėjate save ir kartojate „aš deivė, aš deivė, aš deivė“ arba „aš Apolonas, aš Apolonas, aš Apolonas“, priklausomai nuo to, kurios lyties atstovu save laikote.
Kilnu didžiuotis neskustomis pažastimis bei iš jų sklindančiu ne pirmo šviežumo kvapu. Kilnu viešai didžiuotis depresija ar savo keisčiausiomis fobijomis. Žinoma, dvasinga tapo didžiuotis ir storumu.
Netgi skelbiamos įvairios iniciatyvos šiuo klausimu. Vieną dieną Lietuvos merginos, užsirūstinusios dėl lieknų ilgakojų populiarumo, pusnuogės šturmavo garsaus prekės ženklo parduotuves, kad šis nebedrįstų reklamoje vaizduoti dailių kūno formų.
Esą šitaip diskriminuojamos ne modelio darbui sutvertos vartotojos. Po to atsirado riebūs raginimai visuomenę atkreipti dėmesį į tešlinas moteris, kurios didžiuojasi savimi tokiomis, kokios yra. Šio tipo drąsių pareiškimų kasdien iškrinta nuo Jungtinių Valstijų iki Lietuvos.
Antai viena įspūdingų apimčių amerikiečių fotografė tėkštelėjo, kad savo kūną vis tiek myli ir nerūpestingai mylisi su nepažįstamaisiais. Iki pilno meilės sau ir tik sau komplekto amerikietei liko garsiai pasididžiuoti, kad per tą nerūpestingą seksą ji apsikrečia vis naujomis venerinėmis ligomis, dar kitus jomis apkrečia ir tuo labai didžiuojasi, o sifilis ir ŽIV turėtų būti didžiausi žmonijos pasiekimai.
Jei į tokias socialines grimasas ir išvirkščias vertybes žvelgiate su ironija, jei iš jų, o siaube, šaipotės ar joms bent širdies gilumoje nepritariate, vadinasi, mėgstate patyčias, esate paviršutiniška asmenybė ir jums trūksta politinio korektiškumo.
Kitaip tariant, esate netolerantiškas rasistas, homofobas, ksenofobas, islamofobas, seksistas ir šovinistas viename. Net žiauriau už šešias nepamyluotas radikaliąsias feministes, kurioms ant smakro kalasi barzda ir tuo jos labai didžiuojasi, kartu sudėjus.
Vis dėlto pagrindinė tema – ne konkretūs išvaizdos duomenys. Pasufleruosiu apie didesnę bėdą: jau ir lietaus krašto žmonės pradeda masiškai prarasti blaivią savikritiką ir paprasčiausio kuklumo pagrindus.
Laimė, ne visi dar nustojo prisižiūrėti ir mankštintis, ne visi galutinai atsisakė saiko jausmo, ne visi šiandien pultų mitinguoti už kūno kultūros panaikinimą viduriniojo ugdymo mokyklose ir sporto klubų reklamos, kaip įžeidžiančios tuos, kurie jų nelanko, draudimą.
Tik dar kai ką pritariamai linkčiodama priminsiu: taip, žmonės nėra ir negali būti vienodi. Negali būti visi tokie pilni ir kliunksintys kaip tie, kurie savimi šiuo metu labai džiaugiasi. Taip pat negali visi būti vienodai kūdi, perkarę ar nepriekaištingai nulieti pagal šio meto grožio etalonus ir madą.
Žmonės skirtingi ir iš prigimties, ir dėl auklėjimo. Netgi skonis skiriasi – ne veltui dėl jo ginčijamasi. Ir tegul ši įvairovė pasaulį tik gelbėja ir dabina. Bet, nepriklausomai nuo dydžių ir apimčių, mėgautis savimi nieko nedarant ir dar viešai deklaruoti beribę meilę sau yra viso labo silpnumo ir pasyvumo ar arogancijos apraiška.
Žinoma, jei moteris neturi tikslo sulieknėti arba, atvirkščiai, sustambėti ir užsiauginti raumenų tianšanių, dar nereiškia, kad ji – apsileidėlė nevykėlė. Galbūt ji šiuo metu užsiėmusi kitais prasmingais reikalais, tarkime, sėkmingai meta rūkyti. O gal yra užsispyrusi sportininkė ir pasiekė gerų rezultatų. Galbūt ji – perspekyvi dainininkė ir šiuo metu lavina savo balsą.
Kitaip tariant, jei šios Žemės dvikojis nėra vien savo trūkumų, žalingų įpročių ir gaivalų auka, jei bent šiek tiek kontroliuoja savo gyvenimo būdą, jei jis geba pats save disciplinuoti niekieno nespaudžiamas, žinokite: jis turi noro tobulėti pradą, taip pat valios ir stiprybės užtaisą, vadinasi, gali įvykdyti nemenkas užduotis ir kitose srityse.
O didžiuotis savo kompleksais ir juos teisinti reiškia dar labiau išpūsti savo problemą ir mėginti ją kitiems primesti kaip siekiamybę. Kai sunku susitaikyti, kad už tave yra žavesnių ir atkaklesnių būtybių, lieka tik jas menkinti ir įpiršti teoriją, žinoma, visiškai prasilenkiančią su realybe, kad nieko nedaryti yra šauniau nei dėti pastangas ar daryti tai, kas nebūtinai teikia vien begalinį hedonistinį malonumą.
Tiesiog susitaikymą su esama padėtimi, gebėjimą džiaugtis gyvenimu ir iššūkį vertėtų skirti nuo paprasčiausios tinginystės, apsileidimo, didybės manijos ar šių bendrai tarpusavyje glaustai persipynusių dalykų.
Todėl amerikoniškas savęs įtikinėjimas „kokia aš puiki gražuolė“ ar „aš – tikras šaunuolis džigitas“ asmenybei savaime jokių taškų neprideda, pridėtinės vertės nekuria, aplinkiniams nepadeda. Garsiai skalambyti apie tai, kad aš nutukusi, man dėl to visai negėda ir vien jau tuo aš esu fantastiška, – ne jokia veikla. Net ne idėja. Tai tik plika savigaila.
Tikras šaunumas ne tas, kai save įsimyli su visais savo trūkumais, ydomis ir silpnybėmis. Ir tikras tobulumas yra ne įvardyti priežastis, kodėl aš liksiu stora ir kodėl aš save labai myliu, o pirmiausia – gebėjimas tas priežastis naikinti. Ir visai nebūtinai dėl troškimo susitraukti iki manekenės apimčių.
Bet kokiu atveju sveikas tikslo siekimas, reikalaujantis fizinio ar protinio darbo, turi teigiamų šalutinių poveikių: žmogų grūdina, ugdo valią ir suteikia galimybę įveikti iki tol atrodžiusius neįveikiamus barjerus.
Todėl šaunu, kai svėrusi 100 kilogramų mergina, kurią bendrasvorės draugės iš solidarumo atkalbinėjo nuo pokyčių ir bruko mintį, kad ji graži ir tokia, vis dėlto atsikratė 20 kilogramų. Sveikintina, kai apdribęs, nuo alaus išpurtęs mėgėjas pradėjo vaikščioti į treniruoklių salę ar jogą, nustojo piktnaudžiauti alkoholiu, susitvarkė režimą ir tapo stipresnis, žvalesnis. Sektini pavyzdžiai galėtų būti tokie.
Taigi, užteks save apgaulingai ir išvirkščiai mylėti. Didžiuotis savimi, glostyti save „tokį, koks esu“ pagyrų sau ir pasiteisinimų kupinais žodžiais – tas pats, kas onanizuotis atsisakant tikro, visaverčio sekso.
Kiekvienam verčiau bent kartais pažvelgti į veidrodį atmerktomis akimis ir savikritiškai. Tai gali tapti pirmu ar net lemiamu žingsniu į naują, dar gražesnį gyvenimą. Verčiau jau ne svoris augtų ir ne talija platėtų – svarbiau, kad augtų ir platėtų požiūris bei noras tobulėti.
Goda Juocevičiūtė
