Vaidmenys šeimoje. Atpirkimo ožys ar numylėtinis?

Kiekvienoje šeimoje vaikai turi savo vaidmenis. Ir vėliau dauguma jų įtakoja visą vaiko ateitį. Yra konkrečių vaidmenų, kurie susiformuoja šeimose, kur suaugusieji nesugeba spręsti konfliktų civilizuotai. Problemos nutylimos metų metus, gal ir dešimtmečius. Niekas jų nesprendžia. Tačiau šeimos nariai turi socialinių poreikių, ir juos reikia patenkinti. Dėl to tėvai sugalvoja savo vaikui kokį nors vaidmenį. Jis kenkia vaikui, tačiau išgelbėja juos pačius. Tai tie vaidmenys, kai suaugusiems leistina “legaliai” patenkinti kokį nors savo “nelegalų” poreikį. Vaikas tampa to poreikio patenkinimo priemone.

Kokius tėvų poreikius galima patenkinti per vaiką?

  • Socialinis statusas. Visi turi vaikų, mums irgi reikia;
  • Vaikas – kaip priemonė išvengti skyrybų. “Mes nesiskiriame tik dėl tavęs, sūneli”. Vaikui užkraunama milžiniška atsakomybė už tėvų santuoką.

Pavyzdys – vaiko liga – kaip priemonė išvengti skyrybų. Žmona bijo, kad vyras išeis ir nesąmoningai bando išprovokuoti kaltės dėl paliktos šeimos jausmą: “Kaip gi tu gali mus mesti, kai sūnus pastoviai serga. Aš viena nesusidorosiu”. Kadangi adekvačiai išspręsti konflikto sutuoktiniai nemoka, vaiko ligos tampa vienintele priemone išsaugoti šeimą. Tokioje šeimoje vaikas pradeda atlikti “amžino ligonio” vaidmenį.

Yra ir daugybė kitų vaidmenų. Panagrinėkime kai kuriuos iš jų.

Delegatas. Šiam vaikui šeima užkrovė visus savo nerealizuotus poreikius ir jis privalo juos realizuoti (šeimos troškimas tapti reikšminga sociume). Iš tokio vaiko išaugs hiperatsakingas žmogus, jaučiantis didžiulį nerimą ir nuolatinę baimę padaryti klaidą.

Atpirkimo ožys. Ant šio vaiko visi šeimos nariai išlieja savo negatyvias emocijas. Iš jų neretai susiformuoja tironai ir agresoriai, kadangi tokio žmogaus viduje – milžiniškas nepilnavertiškumo kompleksas ir neapykanta pasauliui.

Stabas. Mamos ir tėčio laimė. Šeimoje – vaiko kultas. Viskas – vaikui. Iš jo išaugs infantilus ir egocentriškas žmogus. Ateityje elgsis pakankamai agresyviai, kadangi įprato, jog visas gyvenimas sukasi aplink jį, o štai suaugusių pasaulyje taip nebūna. Ir tai kelia pyktį.

Mažylis. Amžinas vaikas, kad ir kiek jam būtų metų. Šeimoje jam atleidžiamos visos klaidos, jo niekada nebara ir nebaudžia. Susiformuoja infantili, išlepinta asmenybė. Vėliau šiam žmogui bus be galo sunku įsilieti į visuomenę.

Šeimos gėda. Vaikas, kuriam be paliovos aiškinama, koks jis blogas, kokią gėdą daro šeimai savo elgesiu ir t.t. Šitokiu būdu šeima nusiplauna rankas, išsisuka nuo realaus problemų sprendimo ir užsiima “vaiko problemų” sprendimu. O realūs konfliktai ir realios bėdos, egzistuojančios tarp sutuoktinių – nutylimos. Visa šeima susivienijo prieš šitą “gėdą darantį” jos narį, kad galėtų draugauti prieš bendrą “priešą”.

Šeimos ligonis. Vaikas, kuris “visada serga”. Ir dėl tos priežasties šeima susivienija jo ligų pagrindu. Visi jį slaugo, jo ligos – nuostabus būdas manipuliuoti kitais šeimos nariais. Iš tikrųjų gi tokia schema – puikus būdas nespręsti realių problemų.

Numylėtinis. Jį kažkas iš šeimos narių išskiria iš kitų tarpo. Toks vaikas veikia kaip tarpininkas tarp šeimos suaugusių narių. Irgi neblogas būdas išvengti realių problemų sprendimo. Pavyzdžiui Numylėtinio tėvas gali jį išskirti iš kitų vaikų ir viską jam leisti, lepinti. Toks yra jo atsakymas žmonai nesibaigiančiuose ginčuose. Tiesiogiai pasikalbėti konflikto metu sutuoktiniai nesugeba – tik per žaidimus ir manipuliacijas. Tokioje situacijoje pirmieji nukenčia vaikai.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *