Vaikai. Ar ne per daug mes juos smaginame?

Trys epizodai, iš pažiūros lyg ir skirtingi, tačiau lengvai įsipiešintys į vieną bendrą paveikslą.

Ne per seniausiai atkreipiau dėmesį į vieną dalyką, kuris privertė mane susimąstyti. Viskas prasidėjo nuo straipsnio apie tai, kad suaugusius, kurie nori už- savo pinigus kažko išmokti, moko labai įdomiai, su išmone, o vaikus ir toliau nemokamai kankina nuobodžiu kalimu, sunkiai perskaitomais vadovėliais ir dantų skausmą keliančia gramatika. O juk teisingai. – pamaniau ir pajutau baimę, kad ir mano vaiką taip pat kankins.

Tačiau vaikas nuėjo į pirmą klasę prestižinėje mokykloje su jauna energinga mokytoja, kuri stulbimo savo nesibaigiančiomis išmonėmis ir įvairiausiomis programomis bei mokymo metodais. Vaikai paknopstomis bėgo į mokyklą, žaisdami, jie įsisavindavo rašymą, skaitymą, skaičiavimą. Atrodytų – gyvenk ir džiaukis, bet mes gi visi neurotikai, mes taip nemokame. Pradėjau mąstyti, kiek tokia motyvacija turi bendro su mokymosi procesu, ir kas paskui bus, kai mokslai – o tai būtinai anksčiau ar vėliau nutiks – liks tiesiog mokslais, o ne žaidimu.

Ir čia pasitaikė pasikalbėti su anglų kalbos mokytoja. Ji dėsto jau antrą mėnesį ir pastebėjau, kad vaikas paskutiniu laiku apie anglų pamokas kalba nenoriai ir apskritai skundžiasi, kad nuobodu. Nutariau susipažinti su angliste ir išsiaiškinti, kas pasikeitė. Atsargiai ir delikačiai užsiminiau, kad vaikas nebe taip noriai eina į pamokas. Mokytoja – irgi energinga ir beveik jauna – atsiduso ir visiškai neužsigavo.

-O ko jūs norite? – retoriškai paklausė. – Žinoma, iš pradžių jie visi bėgo į pamokas paknopstomis, nes mes mokėmės abėcėlės, o ją mes ir dainavome, ir piešėme, ir su raidėmis žaidėme, o dabar pradedame skaityti ir čia aš niekaip negaliu išsiversti be taisyklių kalimo ir kitų nuobodžių dalykų.

Ji kalbėjo atsiprašančiu tonu, buvo aišku, kad šis klausimas ir ją kankina.

-Žinoma, aš stengiuosi ir pažaisti, ir kažkaip paįvairinti procesą, tačiau be taisyklių mokymosi neįmanoma, suprantate? O šiuolaikiniai mokiniai mokytis be žaidimo nebenori!

Aš ją supratau. Man tvirtinimo, kad anaiptol ne visus mokymo procesus galima organizuoti žaidimo forma, įrodinėti nebuvo reikalo. Tačiau namo grįžau susimąsčiusi. Įdomi situacija gaunasi: tie vaikai, prieš kuriuos iš kailio nėrėsi, kad kažko juos išmokytų per žaidimus, taip prie to priprato, kad dabar absoliučiai nepasirengę tiesiog mokytis.

Mūsų karta šitos problemos apskritai nežinojo, nepamenu jokių žaidimų mokykloje, o atmintis pas mane nebloga. Buvo rašiniai, vadovėliai, pažymiai. Už penkis dešimtukus ant sąsiuvinio priklijuodavo žvaigždutę – štai ir visa motyvacija, visas žaidimas. Dėl to, kai reikėjo kažką išmokti ar monotoniškai išrašyti penkias eilutes kokių nors kabliukų, nekildavo jokių klausimų apie nuobodybę. Ir tai, ką čia slėpti, buvo svarbus žingsnis pakeliui į vidurinę mokyklą, kur nuobodžių mokslų nepalyginamai daugiau.

O dabar klausimas: kiek sėkmingi moksluose bus vaikai, kurie pradinėje mokykloje ir iki jos visko mokėsi žaisdami? Gal pradinė mokykla sugebės taip sustyguoti programą, kad atėjus tam tikram momentui vaikai visgi įvaldys „nuobodžius” įgūdžius, bus pasirengę atlikti monotonišką, o kartais ir beprasmiškus iš pažiūros darbus? Ar, vis dėl to, geriau iš anksto pradėti mokyti visu rimtumu, dėl ko ir rezultatyvumas (sugebėjimas atlikti neįdomius veiksmus, be kurių neįmanomas ugdymas) padidės?

Kitas pastebėjimas. Kadangi dažnai važinėju su klase į ekskursijas, norom nenorom atkreipiau dėmesį į štai tokį momentą: kad palengvintume vaikams kelionę, mes, lydintys suaugusieji, visada paruošdavome pavalgyti ir atsigerti, taip pat stengiamės linksminti juos kelionėje ir t.t. Ir štai praėjus kiek laiko pastebėjau, kad vaikai ėmė žvelgti į visa tai ne į kaip malonų ekskursijos papildymą, o kaip į mūsų tiesioginę pareigą. Pasijaučiau kaip stiuardesė. „Obuolių!” – rėkia man iš vieno autobuso galo. „Sumuštinių!” – ne prašo, o reikalauja iš kito. Vaikai nustojo sakyti „prašau” ir „ačiū”. Aš, žinoma, pasipiktinau, tačiau, iš kitos pusės – kokios gali būti pretenzijos? Mes patys juo šito išmokėme. Pakėliau maištą ir pareiškiau, kad niekam nieko nedarysiu, kol aštuonmečiai vaikai neišmoks mandagiai elgtis ir kalbėti. Tai padėjo, tačiau nuosėdų liko.

Trečias pastebėjimas. Gimtadieniai. Pastebėjau, kad kadangi daugelis iš klasiokų švęsti gimtadienius gali ir lazerių klube, ir  muziejuje, gali pasikviesti į šventę į mokyklą kokius nors artistus. Ir dabar, kai užeina kalba apie gimimo dieną, vaikai laukia jau nebe bendravimo, o to, kad juos pradės linksminti.

Štai tasai raktinis visų trijų situacijų žodis: mes savo rankomis visą laiką juos mokome ir pratiname prie to, kad juos kažkas linksmintų. Dabar jie būtent šito laukia, ir tai, mano manymu, yra labai traumuojantis jų savarankiškumą, savidiscipliną ir kūrybišką mąstymą reiškinys.

Jie nebededa pastangų, kad prisiverstų atlikti monotonišką darbą – juos moko per žaidimus, jie nenori užsiimti patys savimi per ilgą kelionę – juos linksmina, jie nededa pastangų, kad patys linksmai pažaistų per gimtadienį – jie žino, kad viską suorganizuos specialiai apmokyti žmonės.

Man rodos, šitokiu būdu jie kažką praranda, jau nekalbant apie tai, kad nesu tikra, jog paversti žmogaus gyvenimą ištisine aplinkui jį griaudėjančia švente – yra gerai. O gal taip ir turi būti, o aš atsilikau nuo gyvenimo?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *