Vaikai-ateina-pas-tėvus.-O-ne-atvirkščiai-620x790

Vaikai ateina pas tėvus. O ne atvirkščiai

Kai tampame tėvais, tuo momentu mes tarsi persikeliame į nuosavą vaikystę. Ir iš naujo pergyvename džiugius ir liūdnus praeities įvykius. Mes pamatome savo elgesyje tai, ką perėmėme iš savo mamų, o jos – neretai iš savų. Ir pasitaiko, kad mums tai nepatinka. Kai kur su savo vaikais elgiamės visiškai kitaip, slapta trokšdami, kad ir mūsų vaikystė galėjo būti tokia. Kartais mes netgi pavydime nuosaviems vaikams.

Vaikai padeda mums išgyti, jie yra tarsi vedliai į grynos širdies pasaulį savo tėvams. Tačiau išgijimas visada skausmingas. Kiek daug reikia išmokti ir kiek daug purvo iškuopti iš širdies. Dėl to, gimus vaikui, mes patiriame krizę. Iš naujo pergyvenamų vaikystėje susiformavusių traumų krizę.



Vaikai aktyvizuoja mūsų skausmingas vietas

Mes gyvename apklijavę savo širdis pleistrais. Vietoje to, kad gydytume žaizdas, užklijuojame jas ir apsimetame, kad viskas normalu. Tačiau nieko normalaus ir gero, savaime aišku, nevyksta. Po pleistrais prasideda uždegimas ir mes dar stipriau susergame. Dvasiškai. Jei kažkas mus kažkada išdavė, tai vietoje to, kad išmoktume atleisti, mes stengiamės užmiršti. Ir visur matome apgaulę ir išdavystę.

Prisimindami kiekvieną nuoskaudą, patirtą iš tėvų, mes visas jas rūpestingai saugome, kartais išsitraukiame iš atminties ir giriamės jomis vienas prieš kitą. O galima buvo atleisti ir žengti toliau, gyventi visiškai kitaip. Tačiau taip neįdomu, o ir nepalyginamai sunkiau.

Kai gimsta vaikas, mes turime mažiau jėgų apsimetinėti ir jau nebesigauna kęsti nuolatinio sielos skausmo. Be to, mažylis visą laiką taikosi užkabinti būtent tą vietą, užlipti būtent ant skaudžiausios nuospaudos. Kai pasiekia patį sudėtingiausią mums amžių – tai signalas, kad būtent šiame amžiuje mums patiems vaikystėje kilo didžiausios problemos.

Kažkam labai sunku su kūdikiais. Greičiausiai būtent šiuo laikotarpiu jums nutiko kažkas negero. Galbūt jus pagal įvairiausias madingas teorijas nutarė guldyti vieną kambaryje. Arba maitino griežtai kas tris valandas. Arba mama jau žindydama sugrįžo į darbą.

Kažkam sudėtinga su vyresniais. Pavyzdžiui, maždaug nuo vienerių iki dviejų metų man buvo labai sudėtingas vaikų amžius – pernelyg sunku su jais tvarkytis. Nes aš būtent tokiame amžiuje pakliuvau į lopšelį ir gyvenimas man tada pernelyg radikaliai pasikeitė.

Kažkam sunku su trimečiais, kurie taip atkakliai kovoja už savo teises. Galbūt kaip tik tokių teisių pas jus ir nebuvo? Kažkam suku pergyventi vaiko narcisizmo laikotarpį, kai jis reikalauja tiek daug dėmesio ir žavėjimosi. Kažkam sunku atsakyti į milijardus klausimų galbūt dėl to, kad jiems šiame amžiuje paprasčiausiai užčiaupdavo burnas? Ir taip toliau.

Vaikas – puikus mūsų psichinės sveikatos ir mūsų brandumo indikatorius. Jūs galite atsekti ir tai, kokiame amžiuje įstrigote. Kai jums staiga pradeda atrodyti, kad nieko daugiau vaikui duoti nebegalite ir ką su juo daryti – nesuprantate. Taip staiga gali nutikti, kai vaikui septyni, devyni, penkiolika metų. Tai paprasčiausias skambutis iš aukščiau – atkreipk dėmesį į savo pleistru užklijuotas žaizdas. Laikas jas gydyti. Laikas nuplėšti tvarsčius, pažiūrėti tiesai į akis ir gydytis. Dezinfekuoti, valyti, kartais netgi susiūti pas specialistą. O dar ko reikia – duoti laiko, kad užgytų.

Jeigu ne vaikai, mes dar ilgai maudytumės iliuzijose, kad esame absoliučiai sveiki, kad pas mus viskas puiku, kad mes jau geri ir apsišvietę. O tie maži žmogeliukai imasi atlikti sudėtingą uždavinį – atverti mums akis tiesai.

Vaikai ateina pas tėvus. O ne atvirkščiai

Kai suvokiame, kad turime problemų santykiuose su tėvais, mums labai sudėtinga kažką su tuo padaryti. Nes laukiame, kad tėvai pasikeis. Kad žengs žingsnį mus pasitikdami. Kad mes jiems papasakosime, kaip žiauriai jie su mumis elgėsi, i jie mums tai kompensuos. Ir nieko panašaus neįvyksta.

Štai mergina verkia ir tvirtina, kad atleido savo mamai, o paskui ateina pas ją į namus, o toji – vėl iš naujo. Ir kaip su tuo gyventi toliau? Daug kas tiesiai sako, kad motina smarkiai įskaudino ir dėl to būtent ji turi žengti pirmą žingsnį.

Tačiau yra konkretus dėsnis, kuris veikia šiame pasaulyje nepriekaištingai. Vaikai visada ateina pas tėvus, o ne atvirkščiai. Jei norite išgydyti santykius su jais – būtent jūs turite pas juos ateiti. Sutramdyti savo išdidumą, savo neteisingai suvokiamą požiūrį į tai, koks turi būti suaugęs žmogus, užimti mažo vaiko poziciją jų atžvilgiu. Visada būkite jiems mažais. Ir jeigu norite harmonijos, užimkite sau skirtą vietą ir liaukitės su jais badytis.

Taip, jie netobuli, jų idealų pripažinti jūs neprivalote, klausyti jų irgi nebūtina. Tačiau gerbti – šito verta išmokti. Būti mažu greta jų – reiškia priimti jų rūpinimąsi tuo pavidalu, kuriuo jie jums suteikia. Visus tuos jų nesibaigiančius „užsidėk kepurę“, „suvalgyk dar kąsnelį“ reikia traktuoti kaip paprasčiausią „aš tave myliu“. Nes būtent tokia prasmė ir slypi tose frazėse. Tėvai rodo savo meilę taip, kaip moka.

Jiems ir taip nelengva. Jie juk mato savo klaidas, net jeigu jų nepripažįsta. Ir myli jus taip, kaip moka. Ir jie negali žengti pirmojo žingsnio, nes tokiu atveju atsimuš į sieną. Kol jūs patys neatsiversite, jiems beliks tik laukti. Ir jie laukia. Daug metų.

O kas jiems daugiau belieka? O ir nemoka jie mylėti taip, kaip jums norėtųsi. Taip, jie nėra idealūs tėvai ir padarė jūsų labui ne viską, ką galėjo (kaip jums atrodo). Taip, jie galėjo kažkaip pakeisti save ir pradėti elgtis, kaip jums norisi. Tik visa tai labai nutolina jus vienus nuo kitų.

Ateis laikas, kai nebebus pas ką ateiti su savo sunkumais ir liūdesiais. Nebeliks pasaulyje žmonių, kurie mylėjo jus visą gyvenimą ir linkėjo vien gero. Kurie visada buvo greta mūsų. Tai ar verta švaistyti laiką?

Kai mūsų vaikai užaugs, mes atsidursime savo tėvų vietoje. Tapsime žmonėmis, kuriems beliko tik laukti, kada vaikas vėl juos aplankys. Jeigu panorės. Jeigu ateis.

Mes auklėjame vaikus savo pavyzdžiu. Ir pagarbos vyresniems jie mokosi iš mūsų. Iš to, kaip bendraujame su savais tėvais.

Klaidos ir krizės neišvengiamos

Pasižiūrėkite į savo vaiką. Argi jūs norite jam kančių ir traumų? Ar norite suteikti jam skausmą ir nepatogumus? Ar norite sugadinti jam visą gyvenimą? Niekas iš tėvų šito nenori.

Niekas nemokė mūsų būti tėvais. Ir mūsų tėvų to nemokė. Dėl to auginame vaikus kaip mokame, kiek pakanka vidinių resursų ir jėgų. Kiek leidžia mūsų širdis tiesiog dabar, šiuo momentu.

Ir bet koki atveju mes klystame, klumpame, krintame. Bet kokiu atveju bus situacijų, kurios įskaudins mūsų vaikus. Šito išvengti neįmanoma. Kaip neišvengė mūsų tėvai, kurie lygiai taip pat linkėjo mums gero. Ir, galbūt, naudojo tuos pačius metodus ir tuos pačius žodžius. Bet kuriuo atveju mes vis tiek kažką padarysime ne taip. Kiekvienas vaikas vėliau atras dėl ko apsilankyti pas psichologą.

Dėl to atsipalaiduokite ir giliai iškvėpkite orą. Pradėkite nuo santykių atkūrimo su tėvais. Savo širdyje. Iš pradžių verta išgydyti visa tai, kas slypi mūsų viduje. Kartais tam gali prireikti pabūti atokiau vieniems nuo kitų. Kad sustiprėtų meilė. Kartais ir po to santykiai nepasikeis. Ir atrodys, kad permainų nėra, mama lygiai taip pat tarkuoja ir laistosi negatyviomis emocijomis, kritikuoja ir šaiposi iš jūsų, tėtis irgi abejingas. Nepasiduokite apgaulei. Jeigu jūsų širdyje išties spėjo išsikeroti meilė ir supratimas, tokie tėvų veiksmai nustos jus skaudinti. Ir tada jau niekas nebedarys įtakos jūsų vidinei pagarbai ir dėkingumui tėvų atžvilgiu.

Kai širdyje įsiviešpatauja toks nusiteikimas, tai ir išorėje santykiai pradeda pamažu keistis. Ne taip greitai, kaip jums norisi ir nebūtinai ta linkme, kuri jums šiuo momentu patinka. Širdyje gyvenanti mūsų meilė sugebės išlikti nelaukdama konkrečių veiksmų ir poelgių. Tačiau prieš tai jai turi būti suteikta galimybė išaugti ir sustiprėti.

Mūsų vaikai, pas mus ateidami, padeda aptikti mūsų skausmingus taškus, paslėptas žaizdas. Tai, kas kankina mus metų metus – gali būti išgydyta. Ne taip greitai, kaip norisi, ir ne taip lengvai. Bet užtat patikimai ir kokybiškai. Ar pasirengę žengti ten, kur skauda, tais pėdsakais, kuriuos parodė jūsų mažas vaikas? Į savo pačių tolimą vaikystę? Ar pasirengę ten eiti ir išgyti? Jeigu taip – neverta atidėlioti rytojui to, ką reikia pradėti jau dabar.

Vaikai atveda mus pas mus pačius

Neįmanoma megzti santykių su žmonėmis, kai nežinai kas tu toks ir kai savęs nesupranti. Neįmanoma užmegzti santykių ir su savimi, kol negali padaryti pauzės, pabūti tyloje, kol tavo gyvenimą užgožė nereikalingas triukšmas ir svarbių darbų lavina. Vaiko gimimas suteikia šansą padaryti tokią pauzę ir išgirsti pačius save. Jei tik mes, žinoma, ta pauze pasinaudosime. Nes juk galima pagimdyti ir toliau lėkti paknopstomis nežinia kur ir kokiu tikslu.

Atsidūrusios, pagaliau, namuose, turėdamos pakankamai laisvo laiko (kad ir ką bekalbėtų, mamai per motinystes atostogas tikrai atsiranda daug laiko pagalvoti, pamąstyti ir paklausyti), mes galime atrasti savyje labai daug ko naujo ir neištirto.

Nemažai mamų būtent per tokias atostogas atranda savo veiklą. Idėja ateina pati, per hobį, kūrybą, kaip atsipalaidavimas. Ir atveria naujus moters asmenybės horizontus. Tartum tai tūnojo kažkur viduje, laukė, kol pastebės ir išgirs. Bet juk būti fotografe ar dailininke – taip keista. Kur kas suprantamiau būti juriste ar buhaltere. Vaikas padės jums liautis bėgioti pačioms nuo savęs. Ir galbūt dėl to per motinystės atostogas daugeliui taip sudėtinga – fiziškai pabėgti jau negali ir tenka vienaip ar kitaip susitikti pačiai su savimi. O susitikimai anaiptol ne visada būna malonūs ir džiugūs.

Nors kas gali būti džiugiau ir įdomiau už pažintį su artimu žmogumi? O gal turite kažką artimesnio už pačią save? Ar daug mes apie save žinome, ar daug suprantame, o gal taip ir gyvename stereotipais? Labai daug moterų užduoda man klausimą apie pašaukimo ieškojimą. Ir man jis skamba giliau. Tai ne šiaip „kuo man dirbti?“, iš tikrųjų tai klausimas „o kas aš apskritai tokia?“, „o kokia aš iš tikrųjų?“

Čia, kai ir su tėvais, mums tenka žengti į skausmą, į gelmę, o tai daryti labai baisu. Maža ką ten galima rasti. Eiti, o ne stovėti vietoje ir laukti, kol viskas ateis savaime. Mėginti, klysti, ieškoti, klausytis savo širdies. Nelengvas kelias. Tačiau gimęs vaikas praveria mums ir šias duris.

Sulig kiekvienu vaiku jūs vėl ir vėl eisite šiuo keliu, kiekvieną kartą eiti bus vis paprasčiau, o kelionė į save bus vis gilesnė. Tapsite visiškai kitu žmogumi, jei leisite, kad visa tai jums nutiktų. Nepaprasta motinos transformacija. Užtat kiek lobių surasite savyje!

Šaltinis