Mažylis atėjo į svečius pas senelį ir močiutę. Atvedė mama. Pas senelius baisiai viskas įdomu – šitiek naujų, nematytų daiktų! Vazos, servetėlės, nuotraukos rėmeliuose, vazonėliai su gėlėmis, laikrodžiai, šaukšteliai, skrynelės… Och, kiek visko daug! Viską norisi paliesti, pačiupinėti – viskas nauja, nepažįstama, norisi pasičiupti, papurtyti, numesti ant grindų, pavartyti, palaižyti, pastuksenti…
Namuose viskas ištyrinėta, o čia – ištisas naujas pasaulis! Mažylis čiumpa vazelę, ir… Močiutė pareikalauja pastatyti į vietą. Galbūt galima servetėlę paimti? Ne, irgi nevalia.
Dar vienas bandymas ir – op! – rankoje šaukštas batams apsiauti. Koks nuostabus dalykėlis, kaip šaunu belsti juo į grindis! Bet… Senelis atima šaukštą: paskui bus neįmanoma surasti!
Mažyliui darosi liūdna ir nuobodu. Pamėgina dar porą kartų, tačiau jokių rezultatų. Močiutė ir senelis nepermaldaujami. Jie nori jį apkabinti, bučiuoti, o tyrinėti savo būsto neleidžia.
Mažasis ima mamą už rankos, tempiasi prie durų. Kalbėti jis dar nemoka, tačiau ketinimai absoliučiai akivaizdūs: „Eime namo! Čia nėra ko veikti!”
Mažyliui – metukai ir du mėnesiai. Jam be galo svarbu, pats svarbiausias dalykas pasaulyje – ištyrinėti viską aplinkui: pačiupinėjant, paragaujant, patikrinant daiktų tvirtumą. Kaip nuostabu, kad mama su tėčiu leidžia tai daryti savo namuose!
Mergaitei – metai… treji… penkeri… Liūdna mažoji jau įsisąmonino: nieko liesti negalima!
Numesi! Sugadinsi! Išterliosi! Sudaužysi! Neliesk! Negalima, negalima, negalima – įsigėrė į kiekvieną jos kūno ląstelę. Negalima, nes ji viską sugadins, o mama nuliūs.
Mergaitei teko slopinti savo tyrinėjimo aistrą, ji tapo vangi ir apatiška. Namuose nuobodu, labai nuobodu, ir kuo toliau, tuo labiau namai asocijuojasi daugiau su kalėjimu, nei su jaukiu namų židiniu.
Kada išeina tėvai, mergaitė atsidaro spintas ir mėgaujasi uždraustais vaisiais: liečia daiktus, rūšiuoja, apžiūrinėja. Bet tik tada, kai niekas nemato.
Namuose galima tik skaityti ir svajoti. Laisvė egzistuoja, tačiau ne namuose. Laisvė – gatvėje, svečiuose, pas draugus. Netgi mokykloje jos kur kas daugiau.
Tapusi suaugusia moterimi, ji jaučiasi savo pačios namuose kaip kalėjime. Kas gi čia, po galais, dedasi? Juk tai SAVI namai, be mamos ir tėčio, kodėl išlieka tasai nelaisvės, įkalinimo jausmas? Kodėl iš šitų namų norisi išeiti, pabėgti, išvažiuoti kur nors, kur esama laisvės: žiūrėti, liesti, tyrinėti? Kur galima čiupinėti daiktus parduotuvėje, kavinėje, viešbutyje, grožėtis jais, kiek tik lenda, jaučiant malonumą be jokių apribojimų.
Kiek daug visko galima ne manuose! Galima gyventi nesidairant aplinkui, galima nesijausti vaikščiojančia nelaime…
Kažkur kitur, bet tik ne namuose, daiktai skirti žmogui. O ne žmogus – daiktams.
