Vaikai ir dovanos kurias jie mums atneša

Vaikai ir dovanos, kurias jie mums atneša

Visi vaikai atsineša su savimi mums skirtas dovanas. Kiekvienas vaikas, gimdamas, pakeičia tėvų gyvenimą, atnešdamas į jį kažką ypatingo. Naujo. Ir kelintas vaikas tai bebūtų, tu niekada nesužinosi iš anksto, ką jis tau padovanos. Tai juoda dėžė su paslaptimi, katinas maiše, kurį galima tik priimti tokį, koks jis yra. Su dėkingumu.

Tačiau jų dovanos būna įvairios. Yra vaikų, kurie atsineša malonias dovanas ir mes su džiaugsmu jas priimame. O yra ir tie, kurių dėžutes priimame su visai kitomis emocijomis – baime, pykčiu, liūdesiu, nusivylimu. Ir netgi nesuprantame, kad tai iš tikrųjų yra dovana, o ne dangaus bausmė.

Ne kiekvieną dieną vaikas teikia motinai džiaugsmą ir meilę. Kai kurie vaikai atsineša su savimi skausmą, ištuštėjimą, nusivylimą, bejėgiškumo jausmą. Tačiau ir tai yra dovana. Nors iš pirmo žvilgsnio skamba keistokai.

Mūsų vyriausias sūnau gimimas priminė kažkokį siaubo filmą, kuriame pagrindinę heroję vaidinau aš. „Kas, po galais, apskritai su manimi vyksta?“ – negalėjau suprasti. Aš svajojau ne apie tai, aš norėjau ne to. Ne tokio gimdymo, ne tokių problemų su maitinimu, ne tokių diagnozių ir sunkumų. Aš svajojau visai apie kitką ir turėjau visai kitokių planų!

Tačiau jis įsiveržė į mano pasaulį, įteikė savo dėžutę su siurprizu – ir sukis kaip išmanai. Kaip gali ir kaip moki. Nes būtent šito tau šiuo momentu labiausiai reikia.

Ir priimti visa tai buvo sunku. O įžvelgti dovaną – apskritai nerealu. Tačiau praėjus daug metų, mudu su vyru supratome, kiek daug mums davė būtent vyresnėlis ir kartu su juo nueitas kelias.

Jeigu jis būtų paprastas vaikas:

  • Mes niekada nebūtume susimąstę, kad reikia susigaudyti giminės scenarijuose;
  • Mes tikrai nebūtume susimąstę, ar reikalingi vaikų darželiai, skiepai, mokyklos. Būtume viską darę kaip visi;
  • Vyras nebūtų susimąstęs, kad svarbūs ne tik pinigai, bet ir laisvalaikis, kurį galima praleisti šeimoje;
  • Mes tikriausiai nebūtume susimąstę apie Dievą ir dvasinį gyvenimą, o čia teko ieškoti atramos;
  • Mes nebūtume išmokę siekti savo svajonių, kadangi buvo baisu;
  • Be vyresnėlio mes nebūtume susitelkę kaip šeima.

Ir tai tik dalis dovanų, kurias gavome per sūnų. Nors suprasti visa tai buvo labai skausminga ir sunku. Matyt, kad daug ką suprastume ir pakeistume gyvenime, kad pradėtume gyventi sąmoningai, mums reikėjo štai tokios skausmingos šoko terapijos. Kitokiais būdais mes to būtume nesupratę.

O jis kaip uraganas įsiveržė į mūsų gyvenimą ir viską išvartė, supurtė ir privertė gyventi kitaip. Gyventi savo gyvenimą, labiau sąmoningą ir galiausiai išmokti būti laimingais.

Žinoma, kur kas paprasčiau mylėti vaiką, kuris atsineša su savimi saulės šviesą, šypsenas, džiaugsmą, pozityvias emocijas. Kai jis lengvai ateina į šį pasaulį ir papuošia savo juoku visus namus. Kai neatsineša su savimi ypatingų problemų. Tiesiog džiugina visomis prasmėmis, ištirpdo širdį savo spinduliais. Tokią dovaną priimti lengva.

Tačiau būtent tie vaikai, kurie atneša mums sudėtingas dovanas, iš tikrųjų mus pakeičia. Ir greitai, ir efektyviai, ir giliai.

Jų misija sudėtinga, ir kelias nelengvas. Dėl to būtent jiems reikia kuo daugiau mūsų meilės. Labai daug. Ir be galo daug kantrybės.

O dar būtų puiku išmokti būti jiems dėkingais už tai, kad jų mažytės narsios širdelės užsikrovė sau tokią sunkią užduotį – padaryti tėvų gyvenimą geresniu, per skausmą ir sunkumus.

Kad ir koks vaikas pas mus ateitų – mylėkite jį tokį, su viskuo, ką jis jums atnešė. Ten, viršuje, klaidų niekas nedaro. Jeigu jums tai atsiuntė, reiškia, tai – jūsų ir jums. Naudokitės, į sveikatą! Ir netgi jei dėžutės turinys šiandien jūsų visiškai nedžiugina, leiskite tam įeiti į jūsų gyvenimą ir visiems laikams jį pakeisti.

Šaltinis