Vaikai ir informacija. Kaip nenuskęsti

Vienoje iš lekcijų, kurias skaitė paaugliams, Markas Tvenas pasakė: Mafusailis gyveno 969 metus. Jūs, mieli berniukai ir mergaitės, per sekančius 10 metų pamatysite daugiau, negu Mafusailis per visą savo gyvenimą.

Tai buvo pasakyta dar prieš atsirandant televizijai ir internetui. Tačiau jau buvo laikraščiai ir radijas. Masinės informacijos priemonės jei ir neatrodė visagalės, tai bent jau pelnė „ketvirtosios valdžios“ titulą. Šiandien šie žodžiai ir suprantamesni, ir teisingesni negu tomis dienomis, kai juos ištarė Markas Tvenas. Šiandien šie žodžiai – tai jau pasitvirtinusi diagnozė ligos, kuri sparčiai progresuoja ir žengė gerokai toliau, nei prognozavo pats drąsiausias XIX amžiaus pokštininkas.

Ant žmogaus liejasi, pilasi, byra milžiniški kiekiai informacijos, kurie slegia, skandina, palaidoja po savimi. Išsaugoti psichinę sveikatą ir nervų pusiausvyrą darosi labai sunku. Pavyzdžiui, muzika. Tai labai specifinė koncentruotos informacijos rūšis, kurią vartojant, per labai trumpą laiką siela sugeria milžinišką kiekį emocijų ir melodijose ištirpdytų minčių. Miestuose muzika skamba visur ir ji praktiškai vienoda. Ji ir parduotuvėse, ir taksi, ir kavinėse, ir restoranuose.

Negana to, tarsi pabrėžiant absurdišką situaciją, kai žmonės, kurie vidury ežero kaulija stiklinės vandens, kiekviename žingsnyje sutinkame jaunuolius su ausinėmis. Per jas iš telefonų, atkirsdama mus supančio pasaulio garsus, sklinda „sava“ muzika, dažniausiai primenanti paprastą triukšmą su rečitatyviniu teksto deklamavimu. Tai jau klinikinė situacija ir tai, kad mes nekviečiame gydytojų, byloja, kad mes ir patys nesame sveiki.

Informacijos ir žodžio laisvė. Visur spauda ir knygos, visur muzika ir naujienos. Tačiau būtent tokioje situacijoje žmogui ir gresia perspektyva neperskaityti nieko vertingo, neišgirsti nieko gražaus, nesužinoti nieko naudingo.

Žmogus miršta iš bado ir šis procesas niekam ne paslaptis. Tačiau žmonės miršta ir nuo persivalgymo, o apie tai žino ne kiekvienas. Buvo aprašytas atvejis, kai valstiečiai geležinkelio statyboje pradėjo mirti nuo persivalgymo. Maitino juos tame sunkiame darbe labai sočiai, kaip jie nebuvo pratę savo kaimuose valgyti. Štai ir ėmė mirti žmogeliai iš nemokėjimo elgtis su gausybe maisto.

„Praeitą mėnesį iškart šeši pasimirė: du broliai sėdėjo vienas prieš kitą, valgė košę – taip ir susmuko. Skrodimą atliko felčeris: skrandyje košė, žarnyne košė ir burnose košė. O likusieji, kurie dar ištveria, skundžiasi: „Mes iš sotumo, jūsų malonybe, kristi pradėjome, dirbti nebegalime“.

-Ir kuo gi jiems padėjote? – klausiama knygoje.

-Liepiau įpusėjus pietums vyti juos šalin lazdomis nuo katilo. Darbų vykdytojas neišdrįso, tačiau jie patys iš savo tarpo tris vaikytojus išsirinko ir mirtingumas sumažėjo.

Tai, kas XIX amžiuje vyko su maistu, šiandien vyksta su informacija. Padaryk šiuolaikiniam žmogui „skrodimą“ ir pamatysi, kad visas jo organizmas kimšte užsikimšęs informacine koše. Svetimos mintys, nesuvirškintos nuomonės, išgirtų frazių, paskalų, melodijų, įspūdžių padriki draiskalai. Trumpiau tariant – „skrandyje košė, žarnyne košė ir burnose košė“. Ir nieko rimtesnio, gilesnio, iškentėto. Tik žmogus, išgyvenęs skausmą, turintis kančių, pralaimėjimų, kovos patirtį yra pajėgus nusikrapštyti visas tas atsitiktines apnašas ir žvelgti į pasaulį protingu, neskubiu žvilgsniu. Norom nenorom tenka sutikti su nemalonia mintimi, kad jeigu ne kančios, tai žmogus ir liktų visiškai niekam nenaudingu kvailiu.

Visa tai – apie suaugusius. O kaip vaikai? Nelauksime gi mes, kol jie ateis į protą per bėdas? Ir negali tėviška bei motiniška širdis galvoti, kad niekaip kitaip, kaip tik per skausmus vaikai proto neįgaus.

Tokiu atveju reikia stengtis suteikti žmogui orientyrus ir kriterijus. Kas yra blogai ir kas – gerai. Mums reikia pagalvoti, kaip tokius paprastus ir tvirtus drovinius orientyrus nustatyti protinio peno, t.y. meno ir įvairaus pobūdžio informacijos, atžvilgiu.

Žmonių pasaulis – tai dorovinių ir estetinių vertinimų pasaulis. Kaip gėda žmogui šliurpti gyvuliams pagamintą ėdalą iš geldos, taip turi būti gėda nekritiškai ir be atrankos ryti knygas, muziką, madas, naujienas.

Ir čia galima prisiminti vieną pranašystę. Reikia įskiepyti vaikui gerą skonį literatūroje, dailėje, muzikoje. Nes kitaip, greitai kaip meną žmonėms pakiš tokias bjaurastis, kad jie jomis apsinuodys, jei suvartos.

Viskas išsipildė kuo tiksliausiai. Menas jau seniai pavirto bjauriais nuodais. Ir priešnuodžiais jam turi tapti pastangos įskiepyti jaunam žmogui gerą skonį, kad jam bloga darytųsi ir jis bėgtų šalin su pasidygėjimu nuo visos tos pasibjaurėtinos estetikos ir „genialių“ banalybių.

Mūsų pagalbininkai – muziejai, teatrai, parodos ir koncertai, literatūros klasika ir klasikinis kinas. Tai mūsų draugai. Kadangi žmonės vis tiek žiūrės ir klausysis, vis tiek sugers į save gigabaitus informacijos, reikia pasistengti sukurti sieloje gero skonio apsaugines užtvaras, sumūrytas iš kruopščiai atrinktų blokų ir akmenų – tikrų literatūros ir meno kūrinių. Pats laikas būtų pereiti prie konkrečių vardų ir kūrinių. Tačiau tai – auklėtojų ir mokytojų skonio reikalas. Lobių prisikaupė tiek, kad viską įsisavinti nesugebės net galingiausi protai. Patarimai ir receptai, autorių vardai ir kūrinių pavadinimai gali ir turi būti skirtingi. Tačiau turi būti pagrindinis bendras principas: įskiepyti įprotį vartoti tai, kas gražu ir gera per kūrinius, atlaikiusius laiko išbandymą ir tokiu būdu įrodžiusius savo vertingumą, nepriklausantį nuo laikmečio. Ir šitaip gelbėtis nuo persivalgymo surogatais.

Beje, girdėjau kartą, kad specialistus, kurie atskiria tikras kupiūras nuo padirbtų Amerikoje kažkada mokė taip. Jiems nekišo po nosimi padirbinių, tačiau mokė puikiai atpažinti tikrus dolerius: pagal traškėjimą, apčiupinėjant, pagal popieriaus tankį, persišvietimą. Žodžiu, šimtai įvairiausių charakteristikų. O jau paskui duodavo padirbtus banknotus ir paprašydavo nustatyti, kas negerai. Maždaug taip pat reikėtų elgtis ir mums: supažindinti jauną žmogų su vertais pavyzdžiais, kad paskui jis atskirtų surogatus ir numotų į juos ranka.

Mes neišgelbėsime niekieno akių ir ausų, tame tarpe ir nuosavų, nuo informacinių šiukšlių srauto. Tačiau mes privalome padėti žmogui išsiugdyti skonį, kad paskui galėtų savarankiškai atsitverti nuo dvasinių nešvarumų ir atviromis akimis gintų savo dvasinių namų švarą. Tai vienas iš mūsų uždavinių, gerbiami tėveliai, pedagogai ir nacijos tėvai. Nenumokite į šį uždavinį ranka.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI