Vaikai ir informacija. Kaip nenuskęsti

Vienoje iš lekcijų, kurias skaitė paaugliams, Markas Tvenas pasakė: Mafusailis gyveno 969 metus. Jūs, mieli berniukai ir mergaitės, per sekančius 10 metų pamatysite daugiau, negu Mafusailis per visą savo gyvenimą.

Tai buvo pasakyta dar prieš atsirandant televizijai ir internetui. Tačiau jau buvo laikraščiai ir radijas. Masinės informacijos priemonės jei ir neatrodė visagalės, tai bent jau pelnė „ketvirtosios valdžios“ titulą. Šiandien šie žodžiai ir suprantamesni, ir teisingesni negu tomis dienomis, kai juos ištarė Markas Tvenas. Šiandien šie žodžiai – tai jau pasitvirtinusi diagnozė ligos, kuri sparčiai progresuoja ir žengė gerokai toliau, nei prognozavo pats drąsiausias XIX amžiaus pokštininkas.

Ant žmogaus liejasi, pilasi, byra milžiniški kiekiai informacijos, kurie slegia, skandina, palaidoja po savimi. Išsaugoti psichinę sveikatą ir nervų pusiausvyrą darosi labai sunku. Pavyzdžiui, muzika. Tai labai specifinė koncentruotos informacijos rūšis, kurią vartojant, per labai trumpą laiką siela sugeria milžinišką kiekį emocijų ir melodijose ištirpdytų minčių. Miestuose muzika skamba visur ir ji praktiškai vienoda. Ji ir parduotuvėse, ir taksi, ir kavinėse, ir restoranuose.

Negana to, tarsi pabrėžiant absurdišką situaciją, kai žmonės, kurie vidury ežero kaulija stiklinės vandens, kiekviename žingsnyje sutinkame jaunuolius su ausinėmis. Per jas iš telefonų, atkirsdama mus supančio pasaulio garsus, sklinda „sava“ muzika, dažniausiai primenanti paprastą triukšmą su rečitatyviniu teksto deklamavimu. Tai jau klinikinė situacija ir tai, kad mes nekviečiame gydytojų, byloja, kad mes ir patys nesame sveiki.

Informacijos ir žodžio laisvė. Visur spauda ir knygos, visur muzika ir naujienos. Tačiau būtent tokioje situacijoje žmogui ir gresia perspektyva neperskaityti nieko vertingo, neišgirsti nieko gražaus, nesužinoti nieko naudingo.

Žmogus miršta iš bado ir šis procesas niekam ne paslaptis. Tačiau žmonės miršta ir nuo persivalgymo, o apie tai žino ne kiekvienas. Buvo aprašytas atvejis, kai valstiečiai geležinkelio statyboje pradėjo mirti nuo persivalgymo. Maitino juos tame sunkiame darbe labai sočiai, kaip jie nebuvo pratę savo kaimuose valgyti. Štai ir ėmė mirti žmogeliai iš nemokėjimo elgtis su gausybe maisto.

„Praeitą mėnesį iškart šeši pasimirė: du broliai sėdėjo vienas prieš kitą, valgė košę – taip ir susmuko. Skrodimą atliko felčeris: skrandyje košė, žarnyne košė ir burnose košė. O likusieji, kurie dar ištveria, skundžiasi: „Mes iš sotumo, jūsų malonybe, kristi pradėjome, dirbti nebegalime“.

-Ir kuo gi jiems padėjote? – klausiama knygoje.

-Liepiau įpusėjus pietums vyti juos šalin lazdomis nuo katilo. Darbų vykdytojas neišdrįso, tačiau jie patys iš savo tarpo tris vaikytojus išsirinko ir mirtingumas sumažėjo.

Tai, kas XIX amžiuje vyko su maistu, šiandien vyksta su informacija. Padaryk šiuolaikiniam žmogui „skrodimą“ ir pamatysi, kad visas jo organizmas kimšte užsikimšęs informacine koše. Svetimos mintys, nesuvirškintos nuomonės, išgirtų frazių, paskalų, melodijų, įspūdžių padriki draiskalai. Trumpiau tariant – „skrandyje košė, žarnyne košė ir burnose košė“. Ir nieko rimtesnio, gilesnio, iškentėto. Tik žmogus, išgyvenęs skausmą, turintis kančių, pralaimėjimų, kovos patirtį yra pajėgus nusikrapštyti visas tas atsitiktines apnašas ir žvelgti į pasaulį protingu, neskubiu žvilgsniu. Norom nenorom tenka sutikti su nemalonia mintimi, kad jeigu ne kančios, tai žmogus ir liktų visiškai niekam nenaudingu kvailiu.

Visa tai – apie suaugusius. O kaip vaikai? Nelauksime gi mes, kol jie ateis į protą per bėdas? Ir negali tėviška bei motiniška širdis galvoti, kad niekaip kitaip, kaip tik per skausmus vaikai proto neįgaus.

Tokiu atveju reikia stengtis suteikti žmogui orientyrus ir kriterijus. Kas yra blogai ir kas – gerai. Mums reikia pagalvoti, kaip tokius paprastus ir tvirtus drovinius orientyrus nustatyti protinio peno, t.y. meno ir įvairaus pobūdžio informacijos, atžvilgiu.

Žmonių pasaulis – tai dorovinių ir estetinių vertinimų pasaulis. Kaip gėda žmogui šliurpti gyvuliams pagamintą ėdalą iš geldos, taip turi būti gėda nekritiškai ir be atrankos ryti knygas, muziką, madas, naujienas.

Ir čia galima prisiminti vieną pranašystę. Reikia įskiepyti vaikui gerą skonį literatūroje, dailėje, muzikoje. Nes kitaip, greitai kaip meną žmonėms pakiš tokias bjaurastis, kad jie jomis apsinuodys, jei suvartos.

Viskas išsipildė kuo tiksliausiai. Menas jau seniai pavirto bjauriais nuodais. Ir priešnuodžiais jam turi tapti pastangos įskiepyti jaunam žmogui gerą skonį, kad jam bloga darytųsi ir jis bėgtų šalin su pasidygėjimu nuo visos tos pasibjaurėtinos estetikos ir „genialių“ banalybių.

Mūsų pagalbininkai – muziejai, teatrai, parodos ir koncertai, literatūros klasika ir klasikinis kinas. Tai mūsų draugai. Kadangi žmonės vis tiek žiūrės ir klausysis, vis tiek sugers į save gigabaitus informacijos, reikia pasistengti sukurti sieloje gero skonio apsaugines užtvaras, sumūrytas iš kruopščiai atrinktų blokų ir akmenų – tikrų literatūros ir meno kūrinių. Pats laikas būtų pereiti prie konkrečių vardų ir kūrinių. Tačiau tai – auklėtojų ir mokytojų skonio reikalas. Lobių prisikaupė tiek, kad viską įsisavinti nesugebės net galingiausi protai. Patarimai ir receptai, autorių vardai ir kūrinių pavadinimai gali ir turi būti skirtingi. Tačiau turi būti pagrindinis bendras principas: įskiepyti įprotį vartoti tai, kas gražu ir gera per kūrinius, atlaikiusius laiko išbandymą ir tokiu būdu įrodžiusius savo vertingumą, nepriklausantį nuo laikmečio. Ir šitaip gelbėtis nuo persivalgymo surogatais.

Beje, girdėjau kartą, kad specialistus, kurie atskiria tikras kupiūras nuo padirbtų Amerikoje kažkada mokė taip. Jiems nekišo po nosimi padirbinių, tačiau mokė puikiai atpažinti tikrus dolerius: pagal traškėjimą, apčiupinėjant, pagal popieriaus tankį, persišvietimą. Žodžiu, šimtai įvairiausių charakteristikų. O jau paskui duodavo padirbtus banknotus ir paprašydavo nustatyti, kas negerai. Maždaug taip pat reikėtų elgtis ir mums: supažindinti jauną žmogų su vertais pavyzdžiais, kad paskui jis atskirtų surogatus ir numotų į juos ranka.

Mes neišgelbėsime niekieno akių ir ausų, tame tarpe ir nuosavų, nuo informacinių šiukšlių srauto. Tačiau mes privalome padėti žmogui išsiugdyti skonį, kad paskui galėtų savarankiškai atsitverti nuo dvasinių nešvarumų ir atviromis akimis gintų savo dvasinių namų švarą. Tai vienas iš mūsų uždavinių, gerbiami tėveliai, pedagogai ir nacijos tėvai. Nenumokite į šį uždavinį ranka.

Šaltinis


DAUGIAU ŠIA TEMA

Ką reiškia turėti tris vaikus? Manęs vis klausinėja, ką tai reiškia - auginti tris vaikus? Šis klausimas domina pačius įvairiausius gyventojų sluoksnius. Tuos, kurie planuoja neapib...
Man tu visada liksi vaikas! Pakankamai daug ir dažnai rašoma apie atsiskyrimą nuo tėvų, tačiau būtų neblogai pasižiūrėti kas vyksta "kitame laido gale". Procesas juk dvipusis. At...
Vaikų teisių gynimas ar egoizmo formavimas? Viena mano kolegė, priimdama pacietus su "sunkiais vaikais", visada užduoda vieną ir tą patį klausimą: ar turi vaikas kokių nors pareigų šeimoje? Toki...
Ko mus gali išmokyti vaikai? Dažnai neturėdami laiko vaikiškiems žaidimams, mes suaugusieji daug ką prarandame. Vaikai moka tai, ką mes esame pamiršę, ką esame užspaudę, o gal net...
Kaip vaikai mato savo mamas Tais momentais, kai jus užvaldo neviltis dėl nesibaigiančios buitinės rutinos, kai pradeda atrodyti, kad jūs niekam tikusi visose srityse ir nieko nes...
Nerėkite ant mano dukters Vaikai, tame tarpe ir maniškiai, stovėjo įsibridę iki juostos jūroje, maitino žuvis ir niekam netrukdė. Jie trupino žuvims, kurių aplinkui buvo daugyb...
Kaip išauginti iš dukters blogą žmoną ir motiną... Liaudis kalba: "Jeigu visos merginos nuostabios, tai iš kur atsiranda blogos žmonos?" Ir iš tiesų - iš kur jos imasi? Pamėginkime išsiaiškinti. Visai...
Išgamos sūnus Vasara. Pas vaikų gydytoją ateina mama su 6-7 metų sūnumi. Kol laukia eilėje, berniukas klusniai sėdi ant kėdės ir žiūri filmukus. Tuo pat metu jo mam...
Mokėkite atsiprašyti, jeigu nuskriaudėte vaiką Šeimose pasitaiko įvairių problemų su mažyliais: jie neklauso, yra nevaldomi, priešgyniauja, meluoja ir t.t. Ir patys tėvai neretai tampa nebevaldomi ...
Ką sako tėvai ir ką girdi vaikai Kai tėvai kalbasi su vaiku, jie dažnai nesusimąsto, ką būtent išgirsta mažyliai. Įprastos rūpestingos mamos frazės "Neik ten" ar "Neliesk svetimo šuns...
Kaip suprasti paauglių elgesį ir pagerinti tarpusa... psichika.eu Paauglystė – dar vienas iššūkių laikotarpis, neraminantis daugelį tėvų. Kaip bendrauti su vaiku, kuriam tėvų nuomonė tampa nebe tokia sva...
Motinos vaidmuo auklėjant sūnų Motiniška meilė sūnui ir jos instinktyvus troškimas jį saugoti ir globoti - tai pats geriausias kompasas, kuris vėliau parodys vaikui kryptį pirmaisia...
Kodėl mamai pavojinga būti tėčiu Situacija labai paplitusi. Tėtis arba silpno charakterio, arba jo apskritai nėra. Ir tada mama nutaria imtis jo vaidmens. Ji netgi elgtis ima kaip vyr...
Atvirai apie motinystę Taip, kartais aš pasakoju apie motinystę be pagražinimų, be apgaulės, nepostringaudama, jog tai, atseit, begalinis nesiliaujantis pasitenkinimas ir ma...
Keturi pagrindiniai vaikų auklėjimo etapai Vaikų auklėjimas - sudėtingas, tačiau absoliučiai logiškas darbas. Pirmasis etapas iki 5 metų Iki 5 metų formuojasi aktyvumas, smalsumas, susidomėji...
Rėkiate ant vaiko? Net patys ramiausi tėvai kartais pyksta, ypač kai vaikų elgesys verčia raudonuoti iš gėdos. Tačiau pyktis gali turėti toli siekiančių pasekmių vaiko v...
Kaip užsidirbti fobiją. Kenksmingi patarimai Kaip padaryti, kad jūsų vaikas užaugęs lankytų psichologus, stengdamasis atsikratyti įvairiausių baimių? Pradėkite nuo štai ko: neleiskite jam nieko ...
Vaikai ir namų augintiniai Gyvūnai gyvena su žmonėmis nuo seniausių laikų. Apie tai iškalbingai byloja priešistoriniai piešiniai ant uolų. Gyvūnų įtaka vaikų psichikai bei elges...
Visi rėkia ir aš rėkiu Tekstas tikriausiai pasirodys jums piktas. Neiškenčiau. Negaliu pakęsti, kai rėkia. O kai rėkia ant vaikų - pakęsti negaliu trigubai, nes silpną ir be...
Apie ką verkia kūdikis? Verksmas - vienas iš negausių bendravimo su pasauliu būdų, kuriuo turi tenkintis kūdikis. Mes įpratome laikyti verksmą pagalbos šauksmu ar negatyviiom...
Ir tai – visam gyvenimui -Mam, aš jau viskas. Važiuoju namo. Namo važiuoti 30 minučių. Praeina pusantros valandos. Skambinu. -Alio! - fone kažkoks triukšmas, keiksmai, riksm...
Jaunos mamos dažnai klysta Venkime paplitusių įsitikinimų, kurų neįmanoma paaiškinti logiškai. Už lango - XXI amžius, informacijos lavina verčiasi mums ant galvos ištisais debe...
Kai mama išsilieja iš krantų. Buitinis vaizdelis... Būna, kad mama puola į neviltį. Nes ji irgi ne geležinė. Paprastai prie to priveda ištisa grandinėlė įvairiausių įvykių. Pavyzdžiui, ryte kai kas la...
Iššūkis tėvams – kaip reaguoti į nevaldomą v... Turbūt ne vienam iš tėvų teko susidurti su situacija, kai vaiko elgesys viešoje vietoje tampa nevaldomas. Galingi emocijų protrūkiai, rėkimas, kritima...
Vaikai ir pasakos Ar skaitote vaikams pasakas? Jei manote, kad šiuolaikiniams vaikams, išlepintiems gausybės elektronikos, nereikalingos pasakos - klystate. Pasižiūrėki...