Vaikai ir paaugliai – kaip katės maiše

Kiekviena moteris pagimdo jai visiškai nepažįstamą asmenybę, be naudojimo instrukcijos ir be kitų specifikacijų, praktiškai gauna katę maiše. Sutinkate? Ne? Jeigu jums išsipildė tai, ką jūs pati, ar su vyru, ar su giminaičiais prisifantazavote besilaukdama, parašykite, tai bus didelis mokslinis atradimas. O realiame pasaulyje gimus vaikui tėvai iš pradžių atsidžiaugti juo negali, o tas paauga ir pradeda atsiskleisti asmenybė, didžiausiai tėvų bėdai.

Kol vaikas dar kūdikis, jis labai patogus. Kuo vyresnis – tuo labiau erzina tėvus. Ypatingai galingus jausmus apvilti lūkesčiai sukelia paauglystės amžiuje. O juk per visus tuos metus kai kurie tėvai įsigudrina netgi normaliai nesusipažinti su savo sūnumi ar dukra.

Kaip dabar visi jau žino, netgi naujagimį jau veikia didžiulis kiekis giminės ir šeimos programų. Paskui prisideda auklėjimo metu įdiegtos nuostatos: mokykis, siek, išlaikyk šeimą, dirbk, gerai elkis, būk gera mama ir daug, daug kitų, patys žinote. Ir visa tai – šalia jau esamų programų. Kas gi galiausiai gaunasi? Neretai užauga asmenybė, kuri visiškai nieko apie save nežino. Nei savo siekių, nei norų, nei galimybių.

Visa tai galima buvo sužinoti paauglystės amžiuje. Bet ir čia kliūtys bei draudimai. Juk mama ir tėtis taip sunkiai dirbo, kad vaiką užaugintų. Dėl to paauglys tėvams skolingas ir privalo, privalo, privalo… O jeigu paauglį tėvai laiko savo gyvenimo laime, prasme, šiuo atveju apskritai liūdnas vaizdas: išeiti į savo gyvenimą paaugliui taip paprastai nesigaus, kaip gi mama be tavęs?

Jeigu mama pati traumuota ir negavo vaikystėje meilės, ji gyvens susiliejusi su vaiku, įsikabins į jį rankomis ir kojomis (dažniausiai su sūnumi), kad turėtų atramą ir jaustųsi rami.

Arba dar vienas dalykas – pergyvenimai. Kaip galima paleisti paauglį, juk tada padidės tėvų nerimas, baimės, o tokios nerimo ištverti praktiškai neįmanoma, jau geriau tada viską paaugliui drausti…

Ir kėblina paskui pas psichologus suaugę žmonės, kurie nesugeba nieko jausti. O šitaip gyventi oi kaip nelengva. Būna, kad ir pinigai jau uždirbti, ir geriau už tėvus gyveni, ir viską nusipirkti gali, jau seniai viskas turėtų būti gerai, o širdyje tokia nykuma…

Kaip patys suprantate, apie sveikus tėvų ir paauglių santykius net kalbos negali būti. O svarbiausia – ko mes, tėvai, apskritai galime reikalauti? Argi gimdymo namuose mums išdavė kažkokį planą šiam konkrečiam vaikui?

Kartą, kalbėdamasi su paauglio močiute, paklausiau, kuo norėtų tapti jos anūkas. Ji atsakė, kad dar kol kas jo nepaklausė. Kaip paklausiau, galbūt, santechniku ar traktoristu? Močiute atsakė, kad nekalbėčiau nesąmonių.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *