Vaikai ir tėvų kaltės jausmas

Nemažai tėvų šiandien laikosi vieno labai madingo principo – atseit galima išauklėti vaiką, nepadarius jam jokių psichologinių traumų. Mano požiūriu – tai iliuzija ir utopija.

Labai gerai, žinoma, nedaryti vaikui kokių nors didžiulių, rimtų psichologinių traumų, tačiau realybė yra tokia, kad jeigu mūsų vaikai kartais verkia, jeigu jiems kažko trūksta, jeigu negauna visko, ko jiems reikia – tai dar nereiškia, kad jiems formuojasi psichologinė trauma.

Taip, jie turės kažkokį deficitą, tačiau jis kartais provokuoja siekį, tai stimulas vystytis. Vaikui gali iškilto kažkokia problema, jis gali nusiminti, tačiau tai – mūsų gyvenimo dalis: jis nusiminė, jūs jį paguodėte, paaiškinote, nuraminote, gyvenam toliau. Amžinai kaltais besijaučiantys tėvai pradeda vengti bet kokių pergyvenimų – ir savų, ir vaikiškų, o tai veda į paties gyvenimo vengimą. Nes jeigu mes vengiame pergyvenimų, vadinasi, mes iš esmės nelabai ir gyvename.

O pergyvenimai – jie nebaisūs. Priešingai, jeigu jūsų vaikas nuo mažumės moka patirti pačius įvairiausius jausmus su jūsų pagalba, vadinasi jam lengviau seksis adaptuotis, jis jausis gyvesnis. Žodyje „pergyvenimas“ yra šaknis „gyv“ – gyventi, gyvenimas. Pergyventi – reiškia gyventi. Dėl to nereikia baimintis pergyvenimų. Blogiausiu atveju, jeigu jūsų vaikams susiformavo psichologinė trauma, tai tam ir dirba vaikų psichologai, vaiką visada galima nuvesti į konsultaciją. Jei psichologas kažką pastebės – jis pagelbės, pakoreguos ir t.t. Daugeliu atveju tai visiškai išsprendžiamos problemos.

Tačiau tėvai, kurie paniškai bijo padaryti vaikui traumą, neretai nustoja būti tėvais, jie praranda valdžią ir autoritetą. Ir būtent tai traumuoja vaiką, jis užauga be tėvų kontrolės, be autoriteto, jam susiformuoja visa eilė simptomų, pradedant hiperaktyvumu, baigiant elgsenos problemomis.

Dėl to patarimas galėtų būti toks – bijokite, jauskitės kalti, tačiau mokykitės su tuo susidoroti. Svarbu, kad kaltės ir baimės dėl vaikio jausmai neužvaldytų jūsų, kad jūs nepradėtumėte trukdyti vaikui gyventi.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti