Vaikai kaip gyvenimo prasmė

Vaikai kaip gyvenimo prasmė

Kaip dažnai tėvai savanoriškai atsisako asmeninio gyvenimo ir karjeros, aukoja savo interesus, paversdami vaiką visatos centru. Ir kodėl tai daroma? Visiškai beprasmiška ir niekam nereikalinga labdara, kuri kaip kilpa ant kaklo smaugia vaiką ir suformuoja jam begalę įvairiausių kompleksų. Tėvai pasitraukia į antrą planą, nesusimąstydami, kokį pavyzdį rodo vaikui. Jie nemoka savęs vertinti ir išmoko šitaip daryti savo vaikus.

Pasižiūrėkite į tas šeimas – liūdnas vaizdas. Tuose santykiuose pernelyg daug nuoskaudų ir nepasiteisinusių lūkesčių, mama vaizduoja auką, o vaikas dūsta nuo hiperglobos. O kaip kitaip, jeigu vaiko auklėjimui paaukoti geriausi gyvenimo metai – tegu dabar atidirba skolą, lygiai taip pat nuleisdamas į unitazą dabar jau savo laimę, paaukojamą vargšei mamai. Sūnus priverstas susitaikyti su žaidimo taisyklėmis, prisiimti sau skolininko vaidmenį, iškeldamas tėvų interesus aukščiau už savus.

Gyvenimiškos istorijos

Gerų tokios situacijos neadekvatumo pavyzdžių galima rasti, apsidairius aplinkui. Kas nežino šeimų, kuriose tėvai paklojo savo gyvenimus ant auklėjimo altoriaus, tačiau sulaukdavo visiškai priešingo efekto? Viena mano kaimynė taip svajojo užauginti vunderkindą, kad paprasčiausiai persistengė. Ji vedžiojo vaiką į būrelius, pas repetitorius, taupė pinigus geram universitetui, netgi nupirko sūnui atskirą butą sostinėje. Vaikinukas tokio spaudimo neatlaikė ir stačia galva nėrė į azartinius žaidimus ir alkoholį. Jis taip niekuo ir netapo, kadangi nesuprato, ko iš tikrųjų nori iš gyvenimo ir savęs. Ir kas dėl to kaltas?

Kitas pavyzdys – pažįstama, kuri, sulaukusi trisdešimties, suprato, kad nesutiko princo, reiškia, reikia „pasigimdyti sau“. Ji paaukojo dukrai visas jėgas, atsisakiusi asmeninio gyvenimo, o paskui pareikalavo iš šitaip užauginto vaiko dvigubos kompensacijos. Dukra atsikvošėjo tik sulaukusi keturiasdešimties, suvokusi, kad sulaukė brandaus amžiaus, bet taip niekada ir neturėjo santykių, liko mamos dėka be šeimos, realizuodama svetimas svajones. Ar verta sakyti, kokia nelaiminga ir vieniša ji pasijuto?

Yra ir kitų pavyzdžių, kai vaikai maištauja prieš totalinę kontrolę ir tėvų planuojamą gyvenimą. Tokiose šeimose apskritai nutraukiami visi santykiai su tėvais, išvažiuojama kur nors labai toli ir niekada negrįžtama ir net neskambinama telefonu. Liūdniausia, kad tokio finalo galima buvo išvengti, jei tėvai būtų laiku atsipeikėję ir leistų vaikams patiems gyventi, patiems pasirinkti, patiems kurti savo gyvenimus.

Kodėl neverta daryti vaiko gyvenimo prasme?

Todėl, kad vieną sykį jis užaugs ir paliks šeimą. Ir kas tada jums liks? Tobulėkite patys, lavinkitės, užsiimkite asmeniniu gyvenimu. Vyras, skirtingai nei vaikai, jūsų nepaliks. Nereikia savanoriškai paversti savęs kankine, tapti vaikų ateities įkaite. Vaikai turi semtis nuosavos patirties. Padėkite atsistoti ant kojų, išmokslinkite, kaip sugebate, apsaugokite nuo nelaimių, kaip pasiseks. Bet neužrakinkite jų į narvus vardan „saugumo“. Tik laisvėje žmogus gali pilnavertiškai atskleisti visus savo sugebėjimus.

Jūs ir taip darote viską, ką pajėgiate, tačiau jūs turite savo gyvenimą, o vaikai – savo. Įsikalkite tai į galvą ir neperlenkite lazdos. Susimąstykite, kas dar galėtų teikti jums pasitenkinimą, be motinystės? Kūryba, darbas, kelionės, dvasinės praktikos? Nukreipkite energiją į save, rūpinkitės savo širdies gerove, realizuokite talentus. Nes neįmanoma mylėti aplinkinių, nejaučiant savigarbos. Čia tas pavyzdys, kurį rodote vaikams. O dar labai kvaila gyventi disfunkciniuose santykiuose vardan tariamos vaikų laimės. Kada nors vaikai užaugs ir supras, kaip smarkiai juos apgavo ir nutars, kad nėra jokios meilės, kad gyventi su nemylimu žmogumi normalu ir natūralu. Argi tokio gyvenimo jiems linkite?

Geriausia, ką galite padaryti vaikams – tapti save realizavusiu ir laimingu žmogumi, kuris vertina ir myli save. Tokie net senatvėje netampa našta, užtat visada perduoda vaikams išminties ir meilės gyvenimui geną.

Šaltinis