Vaikai tūkstančius metų gyveno be jokių vaikų darželių

Vaikai tūkstančius metų gyveno be jokių darželių

Kai kuriose šeimose klausimas vesti vaiką į darželį, ar ne, neiškyla tiesiog dėl to, kad nėra kitos išeities: mamai reikia eiti į darbą. Kitiems tokios būtinybės nėra, tačiau esama vyresnės kartos bei sociumo spaudimo – ir tėvai, ir visuomenė tvirtina, kad vaiką būtina „socializuoti“, nes be šito paskui „bus sunku mokykloje“. Tokios šeimos kankinasi ir netgi pykstasi, negalėdamos apsispręsti.

Pradžiai svarbu suprasti, kad pati būtinybė atiduoti vaiką svetimiems auklėtojams iškilo dėl mūsų šiuolaikinio gyvenimo būdo – dideliuose miestuose, dirbant toli nuo namų.



Iki urbanizacijos ir emancipacijos epochos nebuvo išvis jokių problemų: vaikai, kuriems buvo reikalinga priežiūra, išties buvo prižiūrimi suaugusių, užsiėmė savais vaikiškais reikalais arba pagal jėgas padėdavo suaugusiems buityje. Visa tai nereikalavo dramatiško atskyrimo nuo tėvų visai dienai ir „socializacijos“ – t.y. sugebėjimo bendrauti su šeimai nepriklausančiais žmonėmis. Socializacija įvykdavo savaime, žaidžiant, pykstantis ir taikantis su kaimynų vaikais.

Dabar daugumai žmonių taip nesigauna: išleisti vieną vaiką žaisti į kiemą neįmanoma, su juo turi būti suaugęs – užsiimti tiktai vaiku ir nieko daugiau nedaryti. Derinti darbą su vaiko priežiūra gali labai mažai kas – tie, kurie dirba ne ofise ir turi laisvą grafiką.

Dėl to nėra prasmės ieškoti atsakymo į klausimą, ar būtinas vaikui darželis. Vaiko vystymosi programa tokią dirbtinę auklėjimo programą numato.

Vaikai tūkstančius metų augo be jokių darželių. Ir atsirado darželiai ne kaip „ikimokyklinio švietimo, ugdymo ir socializacijos“ forma, o tiesiog kaip vaikų „saugyklos“ – kad galima būtų paleisti mamas dirbti.

Taip, vyresnioji karta neįsivaizduoja, kad galima kitaip, tačiau žmonijos istorija vienareikšmiškai byloja, kad tai visiškai įmanoma.

Kitas kraštutinumas – įsivaizduoti, kad vaikų darželis yra kažkoks blogio įsikūnijimas, pragaro filialas. Jis tampa blogiu, jei yra neišvengiamas ir privalomas visiems, kaip pavirsta blogiu bet kokie prievarta prieš intymią šeimyninę gyvenimo sferą. Tačiau kaip paslauga ir kaip galimybė, vaikų darželis nėra blogis, ir jei šeima jaučia būtinybę atiduoti vaiką į darželį – jokių siaubingų ir neatitaisomų pasekmių nebus, su sąlyga, kad ta paslauga kokybiška. Tai reiškia, kad vaikas darželyje jausis gerai.

Ne „socializuosis“, ne“ ruošis mokyklai“, o paprasčiausiai gerai jausis, kad ir ką tai reikštų kiekvienam konkrečiam vaikui. Gerą savijautą, kaip jau sakėme, garantuoja pakankamas saugumo jausmas ir rūpestingumas iš suaugusio žmogaus pusės, darželio ir auklėtojų pasirengimas patenkinti vaiko poreikius, atsižvelgti į jo jausmus ir būsenas.

Vaikui, sulaukusiam maždaug 4 metų, yra lengviau priimti svetimo suaugusio žmogaus globą, jei globėją tėvai pristatys kaip savo „pavaduotoją“. Jeigu auklėtoja darželyje duoda vaikui suprasti, kad jis gali tikėtis apsaugos ir rūpestingumo iš jos pusės, palaipsniui susiformuoja pasitikėjimas ir prisirišimas, vaikas gali jaustis pakankamai komfortiškai su tokia tėvų padėjėja.

Žinoma, jeigu vietoje to jis susidurs su prievarta, abejingumu ar infantiliu elgesiu, ramybės jis nejaus. Kaip ir tuo atveju, kai auklėtojai nenori būti tėvų pavaduotojais, o elgiasi taip, tarsi būtų svarbesni už tėvus, bando dominuoti jų atžvilgiu, ar netgi skaito tėvams pamokslus ir aiškina, kaip tie turi gyventi. Kai kurie vaikų įstaigų darbuotojai, panašu, nuoširdžiai tiki, kad vaikai ir jų tėvai egzistuoja šiame pasaulyje tam, kad dirbtų jų darželis, o ne atvirkščiai.

Dėl to, parinkdami vaikui darželį, turime žiūrėti ne tiek į tai, kaip gerai jis įrengtas, ne tiek į ugdančių užsiėmimų tvarkaraštį, kiek į auklėtojų asmenybes. Kaip jie su vaikais kalba, ar kontaktuoja asmeniškai, ar žvelgia į akis, ar apkabina, ar dėmesingi vaiko būsenai, o gal jiems rūpi vien vaiko elgesys? Ar patinka auklėtojai vaikai, ar gali ji patraukti jų dėmesį, ar paseks ja vaikai, ar nesigriebia prievartos, ar linksma ir geranoriška? Kiek apskritai vaikų tenka jai prižiūrėti?

Net pedagogikos genijus nesugebės išlaikyti pakankamai asmeniško kontakto su 20-čia keturių metų amžiaus vaikų. Pasižiūrėkite, ar neperkrauta auklėtoja reikalais, nesusijusiais su vaikais: popierizmu, sterilios švaros palaikymu, pasiruošimu užsiėmimams? Juk vaikams viskas paprasta: jeigu nėra asmeninio kontakto su nuolatiniu suaugusiu – stresas garantuotas.

Būtent nuo auklėtojų santykių su vaikais priklauso, kiek gerai vaikas jausis darželyje. Ir, be abejo, labai svarbu, kad auklėtoja patiktų tėvams, kad jie patys ja pasitikėtų, o jeigu ne – vaikas visada intuityviai tai jaus ir patirs stresą jau iš anksto.

Šiuolaikinių žmonių tarpe yra nemažai tokių, kuriuos stipriai traumavo jų pačių darželyje įgyta patirtis. Aš irgi priklausau šiai kategorijai – prisimenu darželį kaip košmarą, su visais tais prievartiniais maitinimais, dienos miego kankyne, rėkiančiu personalu ir žeminančiomis bausmėmis. Dėl to vyresnio vaiko atiduoti į darželį nė už ką nenorėjau – kaip galima nuosavą vaiką – į tokį siaubą? Laimei, turėjome močiutę, palikti vaiką namie buvo įmanoma, jiedu daug žaidė, vaikštinėjo lauke, kieme sūnus turėjo porą bičiulių, visi jie lankė tą pačią „ugdyklą“ – šito pakako.

Su dukra buvo kitaip. Jau nuo trejų metukų ji tiesiog pakibdavo ant artimiausių vaikų darželių tvorų – norėjo pas vaikus, žaisti. Taip kad į darželį mes ją visgi atidavėme, tiesa, į privatų, ir tik pusei dienos. Ir jai ten labai patiko, o ir aš gerokai pakoregavau savo vidinį nusistatymą darželio atžvilgiu, jis man jau nebeatrodė kaip koncentracijos stovykla.

Esu labai dėkinga dukros auklėtojai – nebejaunai, labai ramaus būdo moteriai, kuri, atrodytų, niekada nebendravo su visa vaikų grupe – visada su kiekvienu vaiku asmeniškai, žvelgdama į akis, vadindama vardu, ar netgi apkabindama, kad išlaikytų vaiko dėmesį. Vaikai akivaizdžiai ja pasitikėjo ir jos klausė, grupėje nebuvo skandalų ir peštynių, tačiau iki galo mes ją įvertinome tik tada, kai susirgo ir tris savaites nedirbo. Pakeitė ją ne tokios patyrusios ir pastoviai besikeičiančios auklėtojos, grupė iškart pakriko, prasidėjo vaikų kaprizai, vaikai nebenorėjo į darželį, o dar po kelių dienų vienas po kito peršalo ir namuose liko sėdėti du trečdaliai grupės. Kai tik „mūsiškė“ auklėtoja sugrįžo – viskas per kelias dienas susitvarkė, daugiau niekas nesiprašė namo ir „pasveiko“.

Tačiau ir šiame išties puikiame darželyje matėsi, kaip sunku vaikams, kurie dar nesulaukė 3 metų amžiaus (ten buvo įvairaus amžiaus grupės). Jie atrodė sutrikę, pasimetę, sekiojo paskui auklėtojas, dažnai verkė arba atvirkščiai – nesveikai įsiaudrindavo, lakstė ir šūkavo, tarsi mėgindami išlieti susikaupusį stresą. Atvirai kalbant, neaišku, ką galvojo jų tėvai, juk darželio kaina buvo maždaug tokia pati, kaip ir auklės, kuri užsiimtų tik su vienu vaiku jam įprastoje namų aplinkoje.

Jeigu kalba visgi eina apie vaikų darželį ar lopšelį patiems mažiausiems, svarbu, kad auklėtojos būtų pastovios, nesikeistų kaip kaleidoskope, o antra – kad kiekvienam suaugusiam tektų ne daugiau kaip po 3-4 mažylius, kad vaikus galima būtų panešioti ant rankų, pasikalbėti su jais, be skubėjimo ir švelniai nuprausti, pamaitinti, paguldyti.

Tada auklėtoja patenka į vaiko prisirišimų erdvę ir jis gali jaustis sąlyginai gerai.

Tačiau ir pačiomis puikiausiomis sąlygomis su geromis auklėtojomis vaikas, savaime aišku, pasiilgs mamos, o jeigu darželyje jis praleidžia daug laiko, o paties darželio formatas „Aš viena, o jūsų daug“, tada kalba eina iš esmės jau apie rūpesčio ir kontakto su vaiku deficitą, apie deprivacijos būseną, kuri turi pakankamai rimtas pasekmes.

Čekijoje sukurtame filme, kuriame dalyvavo psichologai, vadovaujami Zdeneko Mateičiko, yra scena, kuri gali išspausti ašaras.

Lopšelis, į kurį vaikai atiduodami visai savaitei, tiksliau, penkioms dienoms. Penktadienio vakaras. Pradeda rinktis vaikus atsiimantys suaugusieji. Jie skambina į duris, užeina, išsiveda vaiką į prieškambarį.

Stambiu planu – mažylių grupė už stalo. Auklėtoja kažką jiems piešia, stengdamasi užimti. Jie sėdi ir net iš ekrano sklinda jų įtampa. Suskamba skambutis – ir visi vaikai pasuka galveles, žvelgia į duris akis išplėtę, su viltimi: manęs? Maniškiai? Ne, kiti… Petukai sugniūžta, akys nuduriamos į grindis, lūpos depresyviai suvirpa. Ir vėl skambutis – gal, pagaliau, maniškiai? Ir vėl visi įtemptai laukia. Kažkam jau pasisekė, ir jis laimingas, pusiau juokdamasis, pusiau verkdamas bėga iš už stalo. O likusieji vėl sugniužę.

Nieko ypatingo. Niekas vaikų neskriaudžia. Auklėtojos rūpestingos ir apskritai viskas puiku – tuojau ateis tėvai. Tačiau į tai neįmanoma žiūrėti. O juk vaikai taip gyveno – kiekvieną savaitę, kiekvieną dieną.

O kaip gi „socializacija“ ir „paruošimas mokyklai“? Gaila, bet potarybinėje erdvėje šis žodis turiu dar vieną niūrią prasmę: iš anksto „aptašyti“ vaiką, kad jis normaliai funkcionuotų sistemoje. Pripratinti jį kentėti stresą, patiriamą dėl buvimo didelėje grupėje žmonių be savo suaugusio žmogaus, kuris apgintų. Ištreniruoti atjungti nuosavus jausmus ir poreikius, kad neišsiskirtum iš minios.

Ne atsitiktinai pradinės mokyklos mokytojų žodžiai „bet juk visi darželį lankė“ skamba kaip pretenzija: kodėl vaikas iš anksto neapdorotas, kodėl jis pernelyg vaikiškas ir gyvas?

Štai tokia „socializacija“, net jeigu ji neišvengiama, tegu įvyksta kiek galima vėliau, kai vaikas turės daugiau resursų, kurie leis išlikti savimi bet kokiose situacijose. Kai mums rodo darželį lankiusį vaiką, kuris labai greitai priprato prie mokyklos, skirtingai nei „naminis“, kuris tai verkia, tai taisykles pažeidinėja, tai atsisako kur nors eiti – visa tai reiškia tik viena: visą tą stresą, kurį dabar pergyvena „naminis“ vaikas, jo darželinukas bendraamžis patyrė prieš kelis metus, būdamas jaunesnis ir dar labiau bejėgis. Tada gal tiesiai iš gimdymo namų pradėkime į armiją atiduoti – tegu pratinasi, užtat paskui bus lengviau.

Vaikų darželio klausimas neturi vieno, visus patenkinančio atsakymo. Vaikai skirtingi, situacijos šeimose skirtingos, patys vaikų darželiai irgi skirtingi. Tėvų pareiga – visus šiuos faktorius įvertinti ir priimti atsakingą sprendimą, pasvėrus visus pliusus ir minusus.

Jei žvelgsime į darželį būtent kaip į tėvams teikiamą paslaugą, o ne kaip į įstaigą, kuri turi auklėti jūsų vaikus, daug kas stoja į savo vietas. Tada tai ne kas kita, kaip ilgalaikis vaikų kampelis. Didelės parduotuvės nori, kad jūs ramiai ir su malonumu apsipirktumėte, dėl to įrengia tokius kampelius pirkėjų vaikams. O visuomenė nori, kad jūs dirbtumėte. Patogu palikti vaiką žaidimų kampelyje, kol renkatės prekes? Žinoma, jeigu vaikui ten smagu ir saugu, o jums reikia turėti laisvas rankas ir rūpesčiais nepakrautą galvą. Patogu naudotis vaikų darželiu? Žinoma. Sąlygos tos pačios.

Jokios kitos – aukštesnės, pedagoginės – prasmės darželis neturi. Ir jeigu jums šito nereikia, arba vaikas nenori, ar neatsirado pakankamai gero darželio – vaikas nieko svarbaus savo vystymuisi nepraras.

Tik itin problemiška šeima, kurioje tėvai visiškai neužsiima vaikais, gali duoti vaikui mažiau nei standartinis darželis.

Jeigu socializacija laikysime bendravimą su bendraamžiais, žaidimus su jais, tai anaiptol ne kiekviename darželyje yra tam pakankamai daug galimybių, galbūt žaidimų kampelis prekybos centre, vasarnamis už miesto ar parkas su pastovia pasivaikščioti išėjusių mamų su vaikais kompanija duos vaikui daugiau.

Šaltinis