Vaikams reikia tėvų, o ne “geriausių draugų”

Pačios progresyviausios mamytės nusprendė, kad reikia “draugauti” su vaikais. Tai nutiko dar prieš kelolika metų, o šiandien šita epidemija įgavo tiesiog neregėtą mastą. Visi nori draugauti su vaikais. Jau patyrusios mamos giriasi rezultatais: “Aš savo vaikui – geriausia draugė! Jis man viską pasakoja!” Tokiais momentais sutrinku: kada, kokiu momentu žmonės staiga nusprendė, kad būti tėvais – mama ir tėčiu – yra blogiau nei būti “vaiko draugu”?

Šiame reiškinyje įžvelgiu iškart tris tendencijas.

Pirmoji istorija – apie nesugebėjimą būti suaugusiu žmogumi

Žmonės jaučia, kad ankstesnėms kartos būdinga autoritarinė tėvystė jau užleidžia savo pozicijas, toks stilius paprasčiausiai neveikia šiuolaikiniame pasaulyje su šiuolaikiniais vaikais. Ir dėl to bando išrasti kažką naujo.

Žmonės nelabai įsivaizduoja, ką reiškia būti tėvais ir tuo pat metu nedaryti vaikui spaudimo, gerbti jo asmenybę. Ir dėl to vadina šiaip jau visiškai adekvatų bendravimo stilių “draugyste”. Tačiau su ta draugyste dažniausiai nueinama gerokai per toli, kur slypi daugybė grėsmių.

Jeigu anksčiau mamos ir tėčiai perlenkdavo lazdą su spaudimu ir šaltumu, supratimo deficitu (apie tokio auklėjimo rezultatus galime spręsti iš savo vaikystės patirties), tai dabar daugelis nėrė stačia galva į kitą kraštutinumą: skiria dėmesio iki soties, tačiau nemoka nubrėžti ribų, nesugeba būti stipriais ir įtakingais suaugusiais žmonėmis. Paprastai tokia viską suprantanti ir viską atleidžianti draugystė baigiasi tuo, kad mamos paskui žliumbia, atlėkusios pas draugę pasiskųsti, kaip jas terorizuoja trimetis bamblys.

Aš visa tai pati patyriau, pati tokia buvau. Ilgai ir labai nuoširdžiai negalėjau suprasti, kodėl mano sūnus, augantis absoliučios meilės ir pagarbos atmosferoje, nė karto negavęs per sauskelnes, staiga ėmė elgtis kaip pašėlusi pabaisa. Mano apskaičiavimais jis turėjo pats suprasti ir toliau skleisti mano delikatumą ir mandagumą. O jis kraustėsi iš proto ir dievino darželio auklėtoją, kuri vedžiojo visą grupę darniomis gretomis kaip kareivius ir vertė susidėlioti drabužėlius vos ne su liniuote. Vaikas kankinosi, trokšdamas… ne, ne pliaukšėjimo diržu, o autoriteto ir patikimo valdymo.

Dėl to, beje, dabar tokie populiarūs treningai apie alfa-tėvystę, kur suaugusius žmones moko būti suaugusiais, priimti sprendimus rūsčiai suraukusio antakius trimečio akivaizdoje, nukreipti vaiką reikiama linkme, o ne maldauti, ne manipuliuoti, nepasipūsti ir nekelti isterijų, jeigu kažkas nesigavo.

Būti suaugusiu. Jūs esate tėvai ir turite tam teisę. Jūsų močiutė mirtų iš juoko, sužinojusi apie jūsų problemas su vaikais! Jau nekalbant apie senelį…

Antroji priežastis iš dalies seka iš pirmosios

Tik pirmuoju atveju žmonės nemoka vienu ir tuo pačiu metu būti suaugusiais ir netapti diktatoriais, o antruoju atveju jie sąmoningai nenori suaugti.

Apie trisdešimtmečius, o dabar jau ir keturiasdešimtmečius vaikus prirašyta begalė straipsnių, atlikta daugybė tyrimų. Džinsus, sportbačius, marškinėlius su įvairiais užrašais ir piešiniais nešioja ir trejų metų sūneliai, ir trisdešimtmečiai tėveliai ir penkiasdešimtmečiai seneliai. Nors man liežuvis nesiverčia vadinti jų seneliais. Jie patys, iš visko sprendžiant, irgi savęs tokiais nelaiko. Dėl to draugauja su vaikais ir anūkais. Kaip lygūs su lygiais. Linksma. Demokratiška. Jokių ribų.

Beje, labai retai iš taip auklėjamų vaikų užauga laisvi, pasauliui atviri, save gerbiantys žmonės. Dažniausiai gaunasi krūvą įvairiausių baimių ir kompleksų kenčiantis neurotikas, kuris stengiasi kontroliuoti viską aplinkui – juk jo dievinantys ir dievinami tėvai nieko kontroliuoti nesugeba, auklėdami visiškai vadžias paleido.

Turėjau kolegę, kuriai vienuolikmetis sūnus rašydavo žinutes: “Kotletai termose tavo krepšyje, pasišildyk per pietus. Ir nepamiršk apie tėvų susirinkimą šį vakarą!” Vaikas mokėsi rimtame licėjuje ir jaudinosi, kad mama užmirš pokalbį su direktoriumi. Jau ne pirmą kartą. Kolegos dūsavo ir stebėjosi: kaip tokia vėjavaikė įsigudrino užauginti tokį rimtą ir atsakingą berniuką? Tai juk būtent dėl to, kad vejavaikė, neatsakinga užuomarša, geriausia vaiko draugužė. Apie vaiko pasitikėjimą jos, kaip mamos, sugebėjimus, net kalbos toje šeimoje nebuvo.

O dar tasai protingas, geras ir atsakingas berniukas kentė nesibaigiančią alergiją viskam iš eilės, kažkokius priepuolius, labai panašius į epilepsiją ir dar daugybę negalavimų, jį daug metų vežiojo daktarams parodyti ir niekaip negalėjo rasti priežasties. Paskui pateko pas patyrusį neurologą. Paaiškėjo, kad tai psichosomatika. Vienintelis momentas, kai mama imdavo elgtis kaip dera mamai ir suaugusiam žmogui – kai sūnus krisdavo ant grindų, pradėdamas dusti. Organizmas ėmė naudoti šį būdą, kad bent šitaip vaikas gautų iš mamos dalį tokio reikalingo dėmesio ir rūpestingumo.

Trečioji istorija – apie atvirumo ribas

Viskas, kas buvo aprašyta aukščiau – neseniai nutikusios istorijos, kurių praktiškai negalėdavo nutikti ankstesnių kartų gyvenime. O štai sekanti priežastis draugauti su vaikais buvo ganėtinai paplitusi ir mūsų tėvų tarpe.

Kaip paprastai įsivaizduoja “draugystę su vaikais” ją propaguojantys tėvai? Ateina pas juos vaikas ir nuoširdžiai iškloja visas savo paslaptis. O mama labai oriai, kilniai, nesmerkdama teikiasi vaiką suprasti, priimti ir ima švaistytis neišpasakytai išmintingais patarimais, nuleidžiamais iš neregėtų savo neįkainuojamos patirties aukštybių. Vaikas, savaime, aišku, klausis net kvapą užgniaužęs, tirpdamas iš pagarbos ir susižavėjimo.

Tačiau draugiški santykiai – tai lygūs santykiai. Jie reiškia, kad ir jūs ateisite pas vaiką išsiverkti ir išpasakoti visų savo paslapčių. Ir prašyti vaiko patarimo. Ir klausytis vaiko išminties, užgniaužusi kvapą iš susižavėjimo.

Kažkodėl nesu tikra, kad vaikui šito reikia. Kad mums norėtųsi, jog mūsų tėvai viską apie mus žinotų – absoliučiai viską. Ir kad mums norisi žinoti absoliučiai viską apie juos. (Mano tėvai buvo progresyvūs, jie su manimi draugavo, buvo man atviri, dalinosi viskuo, viskuo – mudvi su mama iki šiol lankome terapiją pas psichoanalitiką, kad iškuoptume visą tą susikaupusį mėšlą).

Svarbiausias dalykas, kuriuo nesu tikra: kad vaikams – ir mažiems, ir suaugusiems – nežinia kodėl reikalingi papildomi draugai. Ir nereikalingi vieninteliai pasaulyje, niekuo nepakeičiami tėčiai ir mamos.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *