Vaikas – ne marionetė

Visi tėvai tai patiria. Vaikas tyčia užtempia rytinę ruošą į mokyklą, viską daro lėtai ir ilgai, taikosi ilgiau patūnoti po antklode vietoje to, kad eitų praustis ir valytis dantų, nenoriai valgo, vis mėgindamas įsijungti televizorių ar telefoną, rengiasi ne tuos drabužius, kurie jam buvo paruošti, tyčia užveda kvailas kalbas arba išvis grubiai atsikalbinėja.

Vargšai tėvai apimti siaubo, kad vaikas viską daro neteisingai, net jeigu mato ir supranta, kaip jums tai svarbu. Ką jis nori tuo pasakyti? Aš daugiau vaikui ne autoritetas? Mano jausmai ir žodžiai, mano požiūris jam daugiau nieko nereiškia? Mano nuosavas vaikas abejoja tuo, kas namuose vadas?! Juk aiškiai mato ir supranta, kad elgiasi blogai – kodėl gi jis manęs neklauso?

Sukyla pyktis – juk mūsų nebegerbia, o kokie mes tada tėvai, jeigu negalime padaryti įtakos? Pajaučiame gėdą – juk pagal vaiko poelgius spręs apie mus, ir būtent mums priekaištaus, kad blogai auklėjame. Ir vėl pyktis – nes tai neteisinga, juk mes protingesni, labiau patyrę, geriau žinome, kaip reikia, juk tai akivaizdu! Ir dar kartą pyktis – kad įbaugintume, priverstume, padarytume įtaką elgesiui. O paskui, žinoma, liūdesys dėl to, kad santykiai sugadinti. Ir jeigu tai tęsiasi ilgą laiką, jau nebėra noro tartis su vaiku, nebesinori jo apkabinti, pabučiuoti, o jis vis labiau tolsta, atsiskiria… Ir štai jau skundžiasi draugams, kad tėvai jo nesupranta ir niekada nesupras.

Tačiau!

Vaikas – ne marionetė. Vaikas yra toks pats žmogus kaip ir jūs, tiktai kitas. Ir jis turi savas vystymosi stadijas, kaip ir visa kita mūsų pasaulyje.

Kad tai suprastumėte, kartokite paskui mane:

Būtų labai puiku, jei vaikas visada manęs klausytų, visą laiką darytų taip, kaip prašau, iš pusės žodžio suprastų mano komandas ir kad visi žavėtųsi jo nuostabiu auklėjimu, kad jis suprastų pasaulį lygiai taip pat, kaip jį suprantu aš, kad teiktų reikšmę tiems patiems dalykams, kaip aš ir viską teisingai darytų rytais, dėkotų man už rūpinimąsi, suprastų ir žavėtųsi, kokias be galo teisingas pastabas aš jam išsakau ir, žinoma, visada norėtų daryti viską taip, kaip liepiu aš.

Tačiau aš puikiai suprantu, kad normalus vaiko vystymasis veda į neišvengiamą atsiskyrimą nuo priklausomybės šaltinio. Ir jeigu esu normalus, sąžiningas tėvas/mama, gyvenantis pagal visuomenės dėsnius ir žengiantis teisingu keliu, ir jei šiuo atveju pastoviai nurodinėsiu vaikui, kaip viską reikia teisingai daryti, tai šis jo atsiskyrimas nuo manęs vyks neteisingu būdu, galbūt netgi nusikalstamu, kadangi teisingą kelią jau užėmė be galo teisingi tėvai, nepalikę vaikui jokio kito pasirinkimo, kaip tik pasukti kitu takeliu, vedančiu į šalį, vingiuojantį neteisinga, bet užtat paties vaiko pasirinkta kryptimi. Ir kuo daugiau nurodinėsiu, kur jis turėtų eiti, tuo toliau jis nueis aplinkiniais keliais, kadangi teisingam vystymuisi reikalingi savarankiški žingsniai. Kiekvienas mažas žmogus turi galingą vidinį poreikį daryti savus sprendimus, ir nesvarbu, kur jie nuves. Tai tampa svarbu tik sekančioje vystymosi stadijoje, kuri vadinama branda,

Aš dar 10-15 metų iki stadijos „Branda“ su jauduliu, tačiau kantriai stebėsiu, kaip žingsniuoja mano vaikas per nenušienautą pievą, netempdamas jo ant išasfaltuoto kelio, aš eisiu greta jo ir jeigu jam prireiks mano pagalbos, prasibrausiu iki jo kelio ir laiku sugrįšiu į saviškį. Šiedu keliai gali būti priešingi, gali būti lygiagretūs, o kažkur turbūt pasitaikys kryžkelių, kuriose aš pastatysiu šviesoforus ir užleisiu jam kelią, jei man užsidegs raudona šviesa. Aš matysiu, kaip vaikas viršija greitį, visą laiką klysta, kenčia, nesupranta to, kas, atrodytų, guli pačiame paviršiuje, skaudina save, kitus, mane.

Ir tai visiškai nereiškia, kad mano vaikas blogesnis už kitus, kad aš bloga mama ar blogas tėvas, kad visiems žmonėms turi patikti, kaip išauklėjau vaiką. Žmonės turi teisę galvoti kaip sugeba, pagal savo išsiauklėjimą, kadangi visi išauklėti skirtingai, turi skirtingą skonį, skirtingas pažiūras, patirtį, skirtingą požiūrį į vienus ir tuos pačius mūsų bendro pasaulio reiškinius.

Ir jeigu mano vaikas klysta ar kažkam nepatinka, tai visiškai nereiškia, kad jis blogas. Tai reiškia, kad jis turi teisę gyventi savo gyvenimą, turi savo kelią, turi teisę būti tuo, kuo pasirinko būti, o ne tuo, kuo jį nori matyti kažkokie pašaliniai žmonės. Jis turi teisę į laisvą valią, į dėsningą įvairiapusišką vystymąsi, į savo asmeninių svajonių įgyvendinimą, savo talento realizavimą, o svarbiausia – į mano besąlyginę meilę ir palaikymą.

Ir tada, kai jis pats įveiks tą nenušienautą, brūzgynais apžėlusį lauką, kai prasivalys sau kelią, pajautęs savo jėgą, kai pasieks miestą, ant kurio vartų bus užrašas „Branda“, tada ir galėsiu gėrėtis tais apgalvotais, logiškais, sėkmingais, teisingais, pozityviais suaugusio žmogaus sprendimais ir poelgiais, kuriais jis taip meistriškai užpildys savo gyvenimą ir galės tapti atsakingu už kitų žmonių gyvenimą, tačiau su sąlyga, kad aš kaip tėvas/mama laiku nukirpsiu tą mus jungiančią ir vaiką taip stipriai smaugiančią bambagyslę.

Šaltinis