Vaikas renkasi būsimą profesiją

Žmogus yra humaBEING, o ne humanDOING!

Labai, labai, labai… Labai. Įstrigo ši frazė, išgirsta klausant mokymų „online“. Kalbėjo apie tai, kaip vaikui (apie vaikus kalbėjo) ir net kiekvienam suaugusiam žmogui pasirinkti profesiją, kaip rasti savo vietą po saule. Patarė, kaip atsakyti sau į klausimą: „Ką noriu daryti kai užaugsiu?“. Dar niekada nebuvau girdėjusi tokio gero išvedžiojimo apie tai, kad žmogui reikia galvoti ne ką noriu DARYTI, o koks noriu BŪTI. Anglų kalba žmogus, individas yra humanBEING, kas reiškia, kad žmogus yra ir svarbus jo buvimas, o ne humanDOING – ne žmogaus darymas svarbu.

Taip jau yra, kad suaugusieji gal juokais, o gal rimtai (kiekviename pokšte yra su kaupu tiesos) vaikų dažnai klausia: „Na, kuo būsi kai užaugsi?“. Suaugę klausia, vadinasi žinoti atsakymą svarbu, taigi mažieji gana atsakingai bando apsispręsti kuo norėtų veikti. Gaisrininkas, lakūnas, kareivis, gydytojas, autobuso vairuotojas, IT specialistas, šokėjas, dainininkas… Bet jei paklaustume vaiko už kelių mėnesių – atsakymas būtų jau kitas. Ką ten vaikas, suaugęs keičia profesinius pageidavimus bent kelis kartus per metus. Na gerai, gal ne taip kardinaliai, bet kiekvienam kartas nuo karto sukirba pamąstymai: „Ar tikrai veikiu tai, ką noriu?“, „O gal reikėtų pabandyti tą ar aną?“.

5-metį, pradinuką ar net 12-metį skatinti pasirinkti konkrečią profesiją beveik taip pat logiška kaip liepti apsispręsti dėl valstybės /miesto, kur gyvens ir žmonos / vyro, su kuriuo tuoksis. Todėl dabar vis populiarėja nuomonė, kad auginant vaiką, svarbu užauginti tiesiog laimingą žmogų nepaisant to, kokia kažkada bus jo profesija. Taip, tas tiesa. Bet ar gali žmogus užaugti laimingas neatsakęs sau į klausimą „Kas aš esu?“, t.y. neradęs / nenumatęs sau konkrečios vietos šiame pasaulyje. Eina į darželį, mokyklą, universitetą / kolegiją / profesinę mokyklą ar pan., pakeliauja po pasaulį…o kas tada? Turėtų būti labai baisu gyventi su mintimi, kad vieną dieną atsikelsi iš ryto ir..aplink labai platu, bet kartu ir labai tuščia…teoriškai gali veikti bet ką, bet praktiškai – nieko. Manytume, kad taip laimingas būti negali. Vadinasi, siekiant laimės, vienaip ar kitaip į klausimą „Ką darysiu užaugęs?“ atsakyti privalu.

Klausytuose mokymuose siūloma nuo mažų dienų vaiko klausti ne „Ką nori daryti kai užaugsi?“, bet „Koks nori būti kai užaugsi?“. Tokiu būdu dar būdamas mažas žmogus išsigrynins, garsiai išsakys savybes / vertybes, kurios jam atrodo gražios, kurios žavi, jaudina, domina, įkvepia.

Štai keli pavyzdžiai, kaip tai galėtų skambėti ir kokią žinutę perduoti:

– Kai užaugsiu noriu būti linksmas, linksminti kitus žmones, noriu, kad į mene žiūrėtų. Tai galėtų būti potencialus artistas, aktorius, šokėjas, renginių vedantysis ar pan.

– Kai užaugsiu noriu padaryti, kad žmonės pasaulyje būtų sveiki ir niekada nesirgtų. Gal auga farmacininkas, vaistų ar gydymo išradėjas, gal auginate gydytoją.- Noriu viską puošti ir gražinti, noriu, kad visas pasaulis būtų papuoštas. Gal tai dizaineris, stilistas, kirpėjas, apželdintojas.

– Noriu padaryti, kad žmonės būtų labai stiprūs, aš būsiu pats stipriausias ir visi žmonės bus stiprūs. Gali būti, jog auginate sporto trenerį.

– Norėčiau, jog visi vaikai būtų laimingi ir niekada neverktų. Potencialus soc. darbuotojas.

– Būsiu žinomas, visi žinos mano vardą, mane rodys per televizorių. Turbūt auga politikas, TV laidų vedantysis ar pan.

– Kai užaugsiu padarysiu, kad pasaulyje nebūtų karo, kad visos šalys gražiai gyventų. Gal auginate būsimą diplomatą, o gal savanorį, Raudonojo Kryžiaus darbuotoją, soc. iniciatyvų už taiką organizatorių.

Na taip, tam tikros vaiko trokštamos savybės labai abstrakčiai leidžia numanyti, kokia galėtų būti jo būsima profesija. Bet tai jau yra šis tas, už ko galima „užsikabinti“, tai jau šis tas, kas leidžia žinoti, kokią žinią pasauliui žmogus nori nešti ir perduoti, kaip nori, kad apie jį manytų ir ką jam jaustų kiti. Tikrą profesiją vaikui išsirinkti neįmanoma dar ir todėl, jog  dėl savo mažumo bei nepatyrimo jis tik mažą dalį galimų pasirinkimų žino. Net ir suaugę mes toli gražu ne visus galimus kelius galime įvardinti.

Žmogaus savybes / vertybes ir profesiją galima sulyginti su maisto pasirinkimu svečioje egzotiškoje šalyje, kurioje patiekalai mums visiškai nepažįstami. Kaip tuomet renkamės? Saldu, sūru, aštru, kartu, desertas, pagrindinis maistas, mėsa, žuvis, vegetariškas, šilta, šalta, skysta, tiršta, drėgna, minkšta, kieta… Na bandome susidėlioti tam tikras pageidaujamas maisto savybes, jas garsiai išsakome maisto pardavėjui ar padavėjui, iš jo gauname sąrašą pasiūlymų, kurie atitinka išvardintas savybes, toliau renkamės pagal rekomendacijas, atsiliepimus, spalvą, kvapą, išvaizdą, kainą, kiekį, pagaminimo trukmę, sudėtingumą ir t.t. ir t.t. Lygiai taip ir su profesijomis, pirmiausia, būtina žinoti, kokią žinią per pasaulį nori nešti, kaip toli ir kokiems žmonėms, o gal gyvūnams nori ją nešti, kaip garsiai / tyliai esi pasirengęs kalbėti, o gal norėtum tylėti. Ką šalia savęs pageidauji matyti, o gal nori vienas kas dieną vis ant kito aukšto kalno stovėti?

Kai žvelgiu atgal į save pačią, galiu drąsiai teigti – šis metodas veikia. Kelis metus atkakliai ir galiausiai net piktai pati sau kėliau klausimą „Ką noriu gyvenime daryti?“, nes jaučiausi veikianti kažką ne tą, lyg ir viskas gerai buvo, bet kažkas ne taip. Svarsčiau įvairiausius profesijų ir veiklų variantus, kol vieną dieną sugalvojau galvoti atvirkščiai, t.y. galvoti kokia turėtų būti mano kiekviena ideali diena, ką veikiu, kokie žmonės aplinkui, jausmas širdyje, kokią noriu žinią pasauliui pasakyti, kaip man patiktų, kad kiti mane matytų… Ir kai nupiešiau idealią dieną su idealiu buvimu – prisiderino ir profesija, t.y. pozityvios tėvystės projektas jievaikai.lt


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *