Vaikas serga? Kaip greičiau pasveikti?

Originalas

Ligų etapas. Ką čia bepridursi. Ligų pasitaiko ir rūšių įvairių ir sunkumo visokio. O ir sirgimo dažnumas kiekvieno vaiko skirtingas. Tikime, yra ir tokių, kurie neserga visai, bet dauguma, greičiausiai vienaip ar kitaip, rečiau ar dažniau kokį virusą ar bacilą pasigauna, o jei nieko nepasigauna, tai peršąla, susižeidžia ar dar kažką, dėl ko tenka pasilikti namie, pasidaro.

Šį kartą neanalizuosime nei kaip nuo ligų apsisaugoti, nei kaip nuo jų gydytis (medicinine prasme). Šį kartą mus domina ką ir kaip daryti, kad vaikas pats užsinorėtų ir nuspręstų pasveikti. Na taip, teoriškai pasveikti nori visi…, bet ką daryti, kad tas noras pasveikti būtų iš sielos gelmių, iš kiekvienos kūno ląstelės kylantis?

Prieš pradedant dėstyti, kaip priversti vaiką užsinorėti pasveikti, kai ką susitarkim, OK?

1. Šis parašymas neturi nieko bendro su medicininiu vaiko gydymu. Gydykit taip, kaip norite, manote esant tinkama, kaip gydytojas paskyrė ar močiutė patarė. Mes nei prie ko.

2. Čia siūlomos idėjos yra kažkiek panašios į placebą. Placebas – kai ligoniui duodami netikri vaistai, o jis tiki, kad duodami super vaistai ir pasveiksta vien nuo savo tikėjimo, kad vaistai padeda, t.y. todėl, kad įtiki, jog sveiksta. Panašiai yra ir su pateikiamu metodu. Vaikas iš visos širdies užsinori pasveikti, o jau kai noras toookio didumo tai tik viens du ryt ir sveikas.

3. Taikyti čia pateiktas idėjas nereiškia sergantį vaiką skriausti ir engti

Kaip atrodo standartinė standartinio standartiškai sergančio vaiko padėtis?

– Guli ligonis ant sofos prie TV, šalia įsitaiso mama, laiko arbatos puodelį, glosto. Ligonio žandas kaip žiurkėniuko kuo pilniausiai prigrūstas šokolado, šokoladinių sūrelių, saldainių, bandelių ar kitokių gėrybių. Nenori ligoniukas „normalaus“ maisto, na nieko, juk saldžią varškytę ar jogurtėlį suvalgė, sausainį prie arbatos krimstelėjo – nekankinkim, lai sveiksta.

– Grįžta iš darbo tėtis, linksmina, šoka, ploja, stalo žaidimus žaidžia, knygas skaito, picą užsako ar burgerių parveža…

– Į svečius užsuka močiutė. Va čia tai prasideda

Ant blakstienų stovi, šaukšteliu maitina, pagalves purena, masažuoja, vėdina, būtinai kokį naują žaislą atneša, žinoma, jos maišelis kuo pilniausias įvairiausių (dažniausiai pačių blogiausių sveikatos prasme) saldumynų / skanumynų. Maža to, močiutė vaiko gaili: „vargšelis, toks baltutėlis, silpnutėlis, toks nusilpęs, ajajaj kaip sergi“… Su močiutėm pasaka be galo.

– Kad ligoniukui nebūtų liūdna ar nuobodu, geri tėveliai kartu žaidžia žaidimus, stato pilis, leidžia žiūrėti daug TV, žaisti kompiuteriu net jei ne savaitgalis. Juk vaikai jei temperatūra nesiekia 39  būna gana aktyvūs, o dažnai ir padūkę bei sugeba sienom lipti.

– Pradėjęs sveikti ligoniukas, privalo prasiblaškyti (jau lyg neserga, bet dar neina į darželį / mokyklą): eina į kiną, gali eiti į kiemą, aplanko kokį muziejų, dienos metu su mama važiuoja į miestą, geria kakavą su pyragaičiu senamiesčio kavinukėje, užsuka į prekybos centrą ir jam ten būna nupirktas dar koks nors žaislas..na, kad linksmiau būtų.

Ir šį gerų tėvų rūpesčio ligoniu sąrašą galima tęsti ilgai.

Bet jei geriau pagalvojus, jei ne vaikas, o suaugęs būtų štai tokioje ligonio pozicijoje. Ar sveiktų? Bent jau aš tai ne

Visai apsimoka sirgti. Jau gal ir pasveikai, o po savaitės gali ir vėl porą savaičių pasirgti. Ką vaikas sirgdamas praranda? Pamokas? Ar tikrai jam tai yra toks didelis praradimas, kad motyvuotų sveikti?

Tam, kad vaikas užsinorėtų pasveikti, o pasveikęs nenorėtų susirgti, visų pirma sirgti turi būti nenaudinga ir nemalonu. Kaip taikliai pernai grįžęs iš gydytojos pasakė mūsų vaikas: „Nesąmonė! Jeigu taip, tai sirgti neapsimoka“. Esame labai dėkingi savo gydytojai (kuri dirba eilinėje valstybinėje poliklinikoje), kuri kartu su receptu griežtu veidu ir tonu pasakė:

– Kai sergi negalima jokių saldumynų, t.y. nieko, kame yra cukraus, jokių pieno produktų, jokių baltų miltų ir bananų. Taip pat, galvai būtina ilsėtis ir TV arba kompiuteriniai žaidimai ne ilgiau kaip 1 val. per dieną. Būtina daug gulėti, o jei negulėti, tai ramiai būti, nedūkti.

Iš tikro ir iki šio gydytojos pasisakymo mūsų namuose panaši tvarka būdavo, bet dėl tokios tvarkos tekdavo kariauti su visais: vaiku, močiutėmis ir net savimi. O gydytojos žodis rimtas. Reikia klausyti.

Savotiškai gal ir gaila vaiko, bet kita vertus juk reikalinga ne trumpalaikė laimės akimirka, o trokštantis būti sveikas vaikas. Taigi jei vaikas pradeda sirgti:

1. Gula į lovą be TV ir kompiuterio ir sveiksta.

2. Gali žaisti ramius žaidimus, skaityti knygas, piešti, kažką dėlioti.

3. Jei jau valgo, tai tinkamą maistą, jokių saldumynų, miltų. Žinodamas, kad tai, ką labiausiai mėgsta gaus tik pasveikęs, vaikas užsinorės pasveikti, nuspręs nedelsiant pasveikti. Bet yra ir mokslinis paaiškinimas kodėl sergant būtent šie produktai neleidžia pasveikti.

4. Kol dar nepasveiko tiek, kad galėtų eiti į darželį / mokyklą – jokių pramogų ar atrakcijų. Galima ramiu žingsneliu pasivaikščioti.

5. Ir jau tikrai naujų žaislų pirkimas turėtų būti niekaip nesusijęs su ligomis.

Iki šiol kalbėjome apie situaciją, kai vaikas suserga. Bet derėtų apkalbėti ir situaciją, kai vaikui įkalbama, kad jis serga.

Pas mus kartais pasitaiko, kad grįžęs iš močiutės pilietis pareiškia: „man reikia vaistų, bus bronchitas“

Nepasimetame, sakome: „OK, eik renkis pižamą, gulk į lovą, atnešiu arbatos, ieškosim vaistų“. Dažniausiai dėl galimybės susirgti bronchitu apsigalvoja dar nenuėjęs iki lovos. Ir nesuserga

Bet būna, kad vaikas serga. O ką kalba tėvai ir seneliai:

– Mažutėli, tu toks išbalęs, tau skauda, tu sergi, dabar nusilpsi…tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi,tu sergi,tu sergi,tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi,tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi,tu sergi,tu sergi,tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi, tu sergi,tu sergi, tu sergi………………. Ir vaikas patiki! Aš sergu!- Skambinam telefonu savo tėvams ar draugams, ką kalbame? „Vaikas serga, silpnas, jam bloga.“ Serga, serga, serga…. Ir vaikas patiki! Aš sergu!

Kai vaikui nepavyksta kažko padaryti, pvz., sagų užsegti, pilies pastatyti, nupiešti, užtrauktuką užsegti, uždavinį išspręsti, smuiku sugroti ar pan., mes juk neskambinam visiems telefonu ir nevaikščiojam kartodami kaip užsukti „vaikas nemoka, jam nepavyksta, jam neišeina, vaikas nemoka, jam nepavyksta, jam neišeina, vaikas nemoka, jam nepavyksta, jam neišeina, vaikas nemoka, jam nepavyksta, jam neišeina….“ Na kažkaip ieškome žodžių, aiškinam situaciją, bandom atsakyti į klausimą kodėl tam tikri dalykai ne iš karto pavyksta: reikia stengtis, treniruotis, bandyti, kartoti, repetuoti ir t.t. Tikrai pavyks, tu gabus, tu gali, tu drąsuolis, gudruolis, stipruolis. O jau kai tas gudruolis suserga tai lakstom po namus ir šaukiam „tu sergi, tu sergi“ visiškai pamiršę apie motyvavimą ir žodžių bei minties galią.

Vaikas ne serga, o sveiksta. SVEIKSTA!!! Frazę „Tu sergi“ labai nesunku pakeisti fraze „tu sveiksti“. Ir tai yra didžiulis dalykas, esminis kosmosinio didumo skirtumas. Esminis skirtumas kokia užduotis duodama galvai ir kūnui sirgti ar sveikti. Na ir + tas aukščiau pateiktas sąrašas kodėl sirgti neapsimoka.

Kai galvoje skamba „sveiksti“, o sirgti yra iš tikro nemalonu (temperatūrą vaikai perneša gana gerai, o truputį nemalonią savijautą atperka lepinimai, žaidimai, TV ir saldumynai), tuomet vaikas ir priima sprendimą pasveikti ir nebesusirgti. Kai toks sprendimas priimtas iš pačios sielos gelmių, niekas jo nepalauš, nenulauš ir neįveiks.