Vaikiškos nuoskaudos. Ar yra šansų ištaisyti sugadintus santykius?

Ar verta kalbėtis su tėvais apie praeitį? Ir ką daryti, jeigu jie viską neigia? Kaip atleisti jau mirusiems tėvams, ar galima įžvelgti kritikoje tėvų meilę?

Pasistenkite ne atleisti, o suprasti

Jie neturėjo resurso. Turėkite galvoje, kad jų gyvenimas buvo sunkus – darbas, pinigų trūkumas, daug darbo reikalaujanti buitis, stovėjimas eilėse. Nusiplūkę tėvai nebuvo psichologiškai jautrūs, vaikams likdavo labai mažai jų resurso.

Jie buvo jauni ir nepatyrę. Kartais labai naudinga prisiminti, koks buvo tais laikais jūsų tėvų amžius. Neretai tai buvo 20-25 metų amžiaus žmonės – nepatyrę ir nepasitikintys savimi.

Nereikia tylėti

Jeigu jaučiate nuoskaudą tėvams, nereikia apie tai tylėti. Negalima nepripažinti to, kas buvo blogo. Labai ilgai šitai temai buvo uždėtas tabu ir egzistavo tik vienas variantas: „tėvai – tai šventi žmonės, jie tave užaugino ir suteikė gyvybę, juos reikia mylėti, gerbti ir nesiskųsti”, arba „Jeigu tau buvo blogai – pats kaltas”.

Nesinešiokite su savimi visą gyvenimą vaikiškų traumų

Tai – kitas kraštutinumas. Būtų gerai nenugyventi viso gyvenimo, skundžiantis tėvais ir teisinant jų klaidomis visas savo nesėkmes. Pasistenkite nenugyventi viso likusio gyvenimo su etikete „alkoholiko vaikas”, „žmogus, kurio nemylėjo mama” ar „žmogus, kurį vaikystėje mušė”. Kartais toks traumos pergyvenimo periodas reikalingas, tačiau anksčiau ar vėliau jis turi baigtis.

Kai buvome vaikai, neturėjome pasirinkimo – skriaus mus, ar neskriaus. O dabar pasirinkimą turime – galime palikti traumą praeityje, tiesiog kaip išgyventą patirtį, o galime leisti, kad trauma imtų formuoti mūsų asmenybę.

Pamėginkite pasikalbėti su tėvais

Ar verta mėginti aiškinti tėvams, kad jie buvo neteisūs. Kartais tai padeda. Tėvai tapo ramesniais, išmintingesniais, jie jau nebe tokie nusikamavę kaip anksčiau. Jie jau auklėja anūkus ir neretai atskleidžia savyje sugebėjimus teikti šilumą ir meilę.

Kai kurie iš jų jau pasiruošę tokiam pokalbiui. Kartais jie gali pripažinti savo ankstesnes klaidas ir reikšti apgailestavimą. Ir tai gali tapti pradžia naujiems šiltiems santykiams.

Kartais atsakomybės pripažinimas tiesiog būtinas

Daugiausiai tai pasakytina apie atvejus, kai būta rimto smurto iš tėvų pusės. Reikia tiesiog pripažinti, kad taip buvo. Šis pripažinimas gali tapti vienintele sąlyga, kuri įvykdžius, vaikai sutiks toliau bendrauti su tėvais.

Reikia apsakyti atviru tekstu: „Man labai svarbu, kad tu pripažintum, jog tai buvo. Man nereikia atsiprašymų, tačiau svarbu, kad niekas neapsimetinėtų, jog aš visa tai išsigalvojau”.

Palikite tėvams teisę nepripažinti savo klaidų

Jeigu tėvai ginasi, ir aiškina, kad viską darė teisingai, o tu esi nedėkingas padaras – jie turi tam teisę. Pas juos savas pasaulio matymas, pas jus – savas. Kartais jų psichika viską neigia ir išstumia nemalonius prisiminimus. Perauklėti žmogų, kuriam 70 metų – ne pats protingiausias sumanymas. Tačiau dažniausiai tai reiškia, kad artimų santykių su jais jau nebebus.

Pagailėkite savęs mažo

Kai tėvai skaudina, atsiduriame labai mažos būtybės situacijoje. Jūs ne teisėjas, o tiesiog mažas vaikas, kuris neturėjo apsirinkimo. O kai susimąstome – atleisti ar neatleisti – prisiimame atsakomybę, kurios neturime ir turėti negalime. Mes negalime tapti vyresniais už tėvus, negalime teisti jų, „žvelgdami iš viršaus”. Mes galime pripažinti savo jausmus ir iš dabartinės suaugusio žmogaus pozicijos pagailėti savęs vaikystėje. Paaiškinti sau, mažam, kad apskritai su vaikais taip elgtis negalima.

Leiskite sau paliūdėti

Tam tikrais momentais reikia leisti sau paliūdėti ir pripažinti, kad kažko vaikystėje neturėjote ir jau nebeturėsite. Dėl to, kad tėvai paprasčiausiai negalėjo to duoti. Ir nuo to gali pasidaryti šiek tiek lengviau.

Nesitikėkite, kad tėvai pasikeis

Labai dažnai už pretenzijų tėvams slypi vaikiška viltis, kad tėvai pasikeis – tėtis pagaliau pagirs, o mama pagaliau pamils. O tėtis su mama negyrė ir nemylėjo tiesiog dėl to, kad iš principo šito nemokėjo ir nesugebėjo. Pas juos buvo sava sunki vaikystė, savos aplinkybės ir savas psichologinis profilis.

Išmokite suprasti savo tėvų meilės kalbą

Labai retai pasitaiko tėvų, kurie išvis nesugeba nieko duoti, o tik kritikuoja ir atstumia. Kartais jų meilės kalba paprasčiausiai ne ta, kokią mums norėtųsi išgirsti. Mes laukiame gražių žodžių, o jų meilė – tai kepti mums pyragus ir maitinti, kol nesprogsite.

Reikia išmokti išversti jų meilės kalbą į sau suprantamą. Tarkime, mama visą laiką burba, bet nepaisant to verda jums nesibaigiančias sriubas ir plauna indus. Štai tie pyragai, sriubos bei indai ir yra jos „aš tave myliu”.

Kartais kritika – tai irgi rūpinimasis jumis

Nesiliaujanti kritika – tai toks savotiškas tėvų metodas. Jiems atrodo, kad jeigu pastoviai kalsi vaikui į galvą, kad su juo kažkas negerai, tai jis kada nors tai supras ir pradės pagaliau viską daryti teisingai. Žvelgiant į kritiką šiuo aspektu, kritika nustos kelti tokį smarkų pasipiktinimą ir pasipriešinimą. Reikia išmokti į tai būtent šitaip ir žiūrėti – kaip į rūpinimosi jumis būdą.

Jeigu tėvai jau mirę, jūsų kritika jiems jau tikrai nepakenks

Mirę tėvai ne taip jau ir skiriasi nuo nemirusių. Juk kai mes supykstame, tai pykstame ne ant dabartinių tėvų, o ant tų, kuriais jie buvo kai mus skaudino.

Kartais mirusieji idealizuojami ir manoma, kad negalima galvoti apie juos blogai ar reikšti jiems pretenzijas. Bet jeigu jų jau nebėra, tai pretenzijos tikrai nepadarys žalos, o jums patiems gali pasidaryti žymiai lengviau.

Kartais tiesiog būtina išlieti pyktį ir pretenzijas, kad atsiskleistų sugebėjimas mylėti. Pašalinus nuoskaudą, atsiras galimybė su ta šilta ir malonia santykių dalimi, kurią jūs, be jokios abejonės, turėjote.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *