Vaikų savarankiškumas

Dauguma tėvų nori, kad vaikai būtų atsakingi ir savarankiški. Tačiau dažniausiai nutinka taip, kad nesąmoningai jie padaro viską, kas tik įmanoma, kad vaikai tokiais netaptų.

Pavyzdys. Į konsultaciją man atvedė 9 metų mergaitę. Tėvai labai nepatenkinti, kad ji ilgai ruošia pamokas ir apskritai nieko nenori daryti, bet ką daro priverstinai. Tėvas nori, kad ji rimtai užsiimtų sportu, o ji daro tai tik vos ne lazda genama. Ir panašiai.

Pradėjome detaliau nagrinėti situaciją. Paaiškėjo, kad tėvai kontroliuoja kiekvieną mergaitės žingsnį, patys nustato jai tikslus, kurių ji turi siekti, stebi, kaip ji tų tikslų siekia. Ji neturi jokių variantų, kitaip gyventi jai neleidžiama. Kai tik atsiranda savų tikslų, jie tučtuojau susikerta su tėvų tikslais. Ir tada mergaitė pasirinko tokią išeitį: atsipalaiduoti ir plaukti pasroviui, daryti viską, ko nori tėvai. Va tik nuoširdžiai to daryti jai nesigauna. O tėvai (jie gi tik gero linki!) nori, kad ji išaugtų geru ir išsilavinusiu žmogumi. Bet nuo viso to kažkodėl jiems tik į blogą išeina.

Kodėl taip vyksta? Kur riba tarp būtino rūpinimosi vaiku ir smaugiančios kontrolės? Kaip užauga savarankiški vaikai?

Dažniausiai vaiko kontroliavimą lemia tėvų susirūpinimas. Motinai atrodo, kad jeigu ji atidžiau seks savo vaiką, jam nieko nenutiks. Ji nepasitiki pasauliu, netiki, kad pasaulis geranoriškas ir jos, ir vaiko atžvilgiu. Ji stengiasi maksimaliai apsaugoti vaiką nuo visokeriopų nemalonumų. Ankstyvame amžiuje – riboja vaiko judėjimo laisvę, jam niekur negalima eiti, daug ko negalima liesti. Šitaip nuo pat vaikystės užgniaužiamas natūralus vaiko polinkis tyrinėti aplinką, vaikas nesukaupia sąveikos su pasauliu patirties. Jis palaipsniui perima motinos pojūtį, kad pasaulis baisus ir pavojingas.

Vėliau gniuždomi ir raunami iš pašaknų vaiko norai, tikslai, nes jie nesiderina su tėvų įsivaizduojama saugumo samprata. Pavyzdžiui: „Draugauti su šituo berniuku negalima“, „Į teatro institutą stoti negalima“ ir t.t. Vaikas įpranta prie tėvų jam sukaltų ankštų rėmų ir ima laikyti juos savais. Ir toliau, jau suaugęs, jis pats save visame kame riboja. Renkasi nemėgstamą darbą, nemylimą moterį, bijo keisti gyvenimą, išbandyti kažką naujo.

Ir yra kita tėvų pozicija. Jie suteikia galimybę vaikui įgyti įvairios patirties ir pačiam spręsti, kas jam tinka, o kas – ne. Tokie tėvai ramesni ir labiau pasitiki pasauliu. Jie žino, kad vaikas pats gali susirasti sau komfortišką vietą pasaulyje. Tuo pat metu, žinoma, nenustoja jo globoti. Tačiau daro tik tai, kas reikalingiausia, nubrėžia ribas, kuriose vaikui saugu. Pavyzdžiui, kai vaikas mažas, jo neprileidžia prie pavojingų daiktų (peilių, rozečių, karštų lygintuvų), o visur kitur suteikia laisvę. Vyresniame amžiuje vaikui leidžiama pačiam rinktis užsiėmimus ir draugus, tačiau jis įspėjamas apie pavojus, kurių reikėtų vengti.

Vaikas, žinoma, ne visada elgiasi, kaip norėtųsi tėvams, bet jie suteikia jam galimybę įsigyti nuosavos patirties. Kaip taisyklė, tokie vaikai gyvenime tampa ramesniais ir laisvesniais.

Tema, savaime aišku, plati ir amžina, trumpai apie viską nepakalbėsi. Tačiau nepakenks dar sykį apie tai pamąstyti.