Vaikų savarankiškumas

Dauguma tėvų nori, kad jų vaikai būtų atsakingi ir savarankiški. Tačiau dažniausiai nutinka taip, kad nesąmoningai jie daro viską, kas tik įmanoma, kad vaikai tokiais netaptų.

Pavyzdys. Man atvedė į konsultaciją 9 metų mergaitę. Tėvai buvo labai nepatenkinti dėl to, kad ji labai ilgai ruošia pamokas ir apskritai nieko nenori daryti, bet ką daro tiktai priverstinai. Tėvas nori, kad ji rimtai užsiimtų sportu, o ji daro tai tik vos ne lazda genama. Ir panašiai.

Pradėjome detaliau nagrinėti situaciją. Paaiškėjo, kad tėvai kontroliuoja kiekvieną mergaitės žingsnį, patys nustato jai tikslus, kurių ji turi siekti, stebi, kad ji vykdytų viską, ko reikia, kad tie tikslai būtų siekiami. Ji neturi jokių variantų, kitaip gyventi jai neleidžiama. Kai tik pas ją atsiranda savų tikslų, jie tučtuojau susikerta su tėvų tikslais. Ir tada mergaitė pasirinko tokią išeitį: atsipalaiduoti ir plaukti pasroviui, daryti viską, ko nori tėvai. Va tik nuoširdžiai to daryti jai nesigauna. O tėvai (jie gi tik gero linki!) nori, kad ji išaugtų geru ir išsilavinusiu žmogumi. Bet nuo viso to kažkodėl jiems visiems tik į blogą išeina.

Kodėl taip vyksta? Kur riba tarp būtino rūpinimosi vaiku ir smaugiančios kontrolės? Kaip užauga savarankiški vaikai?

Dažniausiai vaiko kontroliavimą iššaukia tėvų susirūpinimas. Motinai atrodo, kad jeigu ji atidžiau seks savo vaiką, tai jam nieko nenutiks. Ji nepsitiki pasauliu, neturi pojūčio, kad viskas bus gerai su ja ir jos vaiku. Ji stengiasi maksimaliai apsaugoti vaiką nuo visokeriopų nemalonumų. Ankstyvame amžiuje – riboja vaiko judėjimą, jam niekur negalima eiti, daug ko negalima liesti. Šitaip nuo pat vaikystės pradedamas naikinti vaiko polinkis tyrinėti, vaikas netenka sąveikos su pasauliu patirties. Jis palaipsniui perima motinos pojūtį, kad pasaulis jam pavojingas.

Vėliau slopinami vaiko norai, tikslai, nes jie neįsipaišo į tėvų įsivaizduojamą saugumo paveikslą. Pavyzdžiui: „Draugauti su šituo berniuku negalima“, „Į teatro institutą stoti negalima“ ir t.t. Vaikas pripranta prie tėvų sukaltų griežtų rėmų ir ima laikyti juos savais. Ir toliau, jau suaugęs, jis pats save visame kame riboja, tampa nelaisvas. Renkasi nemėgstamą darbą, nemylimą moterį, bijo kažką pakeisti gyvenime, kažką išbandyti.

Ir yra kita tėvų pozicija. Jie suteikia galimybę vaikui įgyti įvairios patirties ir pačiam paskui spręsti, kas jam tinka, o kas – ne. Tokie tėvai ramesni ir labiau pasitiki pasauliu. Jie žino, kad vaikas pats gali susirasti sau komfortišką vietą pasaulyje. Tuo pat metu, žinoma, nesiliauja juo rūpintis. Tačiau daro tik tai, kas reikalingiausia, nubrėžia ribas, kuriose vaikui saugu. Pavyzdžiui, kai vaikas mažas, jo neprileidžia prie pavojingų daiktų (peilių, rozečių, karštų lygintuvų), o visur kitur suteikia laisvę. Vyresniame amžiuje vaikui leidžiama pačiam rinktis užsiėmimus ir draugus, tačiau įspėja apie pavojus, kurių reikėtų vengti.

Vaikas, žinoma, ne visada elgiasi, kaip norėtųsi tėvams, bet jie suteikia jam galimybę įsigyti nuosavos patirties. Kaip taisyklę, tokie vaikai gyvenime tampa ramesniais ir laisvesniais.

Tema, savaime aišku, yra amžina, trumpai apie viską nepakalbėsi. Tačiau nepakenks dar sykį apie tai pamąstyti.



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI