Vaikų teisių gynimas ar egoizmo formavimas?

Viena mano kolegė, priimdama pacietus su „sunkiais vaikais“, visada užduoda vieną ir tą patį klausimą: ar turi vaikas kokių nors pareigų šeimoje? Tokioms pareigoms nepriklauso savo kambario tvarkymas ar mokyklinių namų darbų atlikimas. Kalba eina būtent apie darbą ne sau, o visos šeimos labui. Atsakymas dažniausiai būna nustebusiai neigiamas. Šeimose, kuriose situacija daugmaž normali, vaizdas lygiai toks pats.

„Jis ir taip visą laiką užimtas. Ryte mokykla, vakare – baseinas“ – sako tėvai. Juos galima suprasti, jie nori, kad vaikas nepersitemptų, jie pasirengę viską atiduoti jo tobulėjimui, jo būsimiems pasisekimams. O vaikas tuo tarpu įpranta gyventi tik sau pačiam. Juk visas jo aktyvumas nukreipiamas tik į jo paties gyvenimo kokybės gerinimą.

Pamenu, kai buvome vaikai, visi turėjome savas pareigas. Kažkas plovė indus, kažkas turėjo tvarkyti butą. Taip buvo ne tik mano šeimoje. Taip buvo mano kaimynų, mano klasės draugų šeimose.

Tačiau dabar namų pareigos tapo kažkuo, nuo ko reikia vaikus ginti ir saugoti. Ir kalta dėl to energingai per visą planetą žygiuojanti „vaikų teisių gynimo“ ideologija. Šitas išmislas gerokai supainiojo tėvus. Mes taip aktyviai pradėjome vartoti šį išsireiškimą, kad pamiršome, jog vaikai turi turėti dar ir pareigas.

O darbas – tasai, kuris skirtas ne sau, mylimiausiam, o kitiems – yra vienas svarbiausių dorovinio auklėjimo faktorius. Jeigu vaikas išmoko dirbti kitų labui ir tai suteikė jam džiaugsmo, jis nebegali būti blogu žmogumi.

Vaikystė neturi pavirsti nesibaigiančia švente. Jeigu nėra darbo, atitinkančio vaiko jėgas, vaikui lieka neprieinama ir darbo teikiama laimė. Darbas atskleidžia žmonių santykių turtingumą.

Jeigu žmogus nuo vaikystės neįprato, nemoka kuo nors rūpintis, tai kaip jis rūpinsis vėliau savo paties vaikais?

Įpratimas dirbti neatsiranda pats savaime. Kaip ir sugebėjimas jausti atsakomybę ir rūpintis kitais. Visi šie dalykai įgyjami auklėjimo dėka. Nuo mažų dienų. O ką galime užauginti, jei naudosimės šiuolaikinių „vaikų gynėjų“ standartais, kurie iš esmės labiausiai „gina“ vaikus nuo jų pačių tėvų?

Neseniai girdėjau vienos mamos pasakojimą. Savo vaikus ji irgi auklėja apsaugos nuo visokeriopų pareigų dvasia. Kartą ji, galutinai nusivariusi nuo kojų su savo vienerių metų vaiku, netekusi vilties kreipėsi į penkiolikmetę dukrą: „Tu gi matai, kaip aš pavargstu, juk aš ir dirbu, ir vaiką prižiūriu. Nejaugi tau nė karto nekilo noras kaip nors man padėti, padaryti kažką namuose?“

Dukra atsakė: „Mamyte, tu gi žinai, kad pas mane ne toks charakteris“.

Pasakojimą moteris baigė su gailia ir karčia šypsena.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti