Vaikystės pasaulėžiūra lemia žmogaus elgesį ir likimą

Vaikystės pasaulėžiūra lemia žmogaus elgesį ir likimą

Psichologai įprastame vaikų darželyje atliko eksperimentą: 5 metų vaikams pasiūlė pažaisti šventę. Kaip jie įsivaizdavo šventę, buvo nesudėtinga prognozuoti: vaikai padengė stalą, centre, vietoje butelių, sustatė kėglius. Kai visi susėdo, berniukai ėmė pilstyti iš improvizuotų butelių į puodelius gėrimą ir susidaužę puodeliais gėrė.

Eksperimentas parodė, kad jau penkiamečiai vaikai puikiai supranta, jog šventė – tai stalas ir buteliai. Kas jiems perdavė tokias žinias, nesunku atspėti. Tėvai.



O štai paklauskite penkerių metų mažylio, kas yra alkoholis ir kodėl jo gerti negalima – vargu ar daug kas atsakys. Dauguma tėvų stengiasi neliesti tokių temų, kalbėdami su vaikais. „Jie dar maži, kada nors paskui, kai paaugs, kol kas tegu mėgaujasi vaikyste“. Toks teiginys liudija apie gilų neišmanymą, kaip formuojasi vaiko sąmonė.

Ar kada susimąstėte, kas yra vaikystė?

Kam ji reikalinga, kodėl pas skirtingas biologines būtybes skirtinga jos trukmė, kada ji baigiasi? Atsakymas turi principinę reikšmę, renkantis teisingą vaiko auklėjimo koncepciją.

Vaikystė – tai laikotarpis, kurio metu būtybė negali savarankiškai išgyventi ją supančioje aplinkoje.

Tokios būsenos priežastys yra dvi:

  • Fiziologinis neišsivystymas, kurį lemia tai, kad naujagimio gabaritus riboja motinos kūno parametrai;
  • Žinių ir įgūdžių, reikalingų išgyvenimui, neturėjimas.

Mažyliui svarbiu fiziologinio išsivystymo apribojimu tampa smegenų dydis. Kad vaikas galėtų gimti, jo smegenys turi būti pakankamai mažos, kitaip sakant, smarkiai neišsivysčiusios. Dėl to nuo gimimo momento įsijungia smegenų persitvarkymo ir ir intensyvaus vystymosi programa.

Tik sulaukus maždaug 3 metų amžiaus, vaiko smegenys ir visas organizmas tampa tiek išsivystęs, kad gali užtikrinti išgyvenimą pačiame primityviausiame, „gyvūno“ lygmenyje. Tačiau netgi dabar smegenys negali užtikrinti normalaus sąveikavimo su socialine erdve – žmonių visuomene. Įsisavinti šiai būtinai informacijai reikalingas laikas, o iki tol žmogus nebus pasiruošęs tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.

Būtent vaikystėje įsisavinama toji informacija, kuri jau suaugusiame amžiuje lemia žmogaus pažiūras, jo požiūrį į vienus ar kitus klausimus, t.y. jo pasaulėžiūrą. Kitaip sakant, šiuo laikotarpiu susiformuoja vidinė žmogaus programa.

Vaikystėje suformuota pasaulėžiūra – tai pažiūrų sistema, kurios pagalba žmogus vėliau vertins jį supančios realybės reiškinius.

Panagrinėkime, kiek pasaulėžiūra gali lemti žmogaus likimą.

Yra mažiausiai dvi skirtingos nuomonės šia tema, kurios formuoja iš principo skirtingus požiūrius į vaikų auklėjimą.

Pirmoji. Vaikystė – tai toks nuostabus ir laimingas gyvenimo laikotarpis, kai žmogus gali džiaugtis, būti nerūpestingas ir laimingas.

Antroji. Vaikystė – žmogaus asmenybės vystymosi etapas, skirtas įsisavinti informacijai, kuri būtina sėkmingai sąveikai su mus supančia aplinka (aplinka – tai ir gamta, ir socialinė erdvė ir visa kita).

Tėvai, kurie vadovaujasi pirmuoju teiginiu, stengsis užtikrinti vaikui maksimaliai nerūpestingą, intelekto nesužalotą egzistavimą maksimaliai izoliuodami jį nuo realaus pasaulio su visais jo „sudėtingumais“ ir „sunkumais“. Negana to, tokia pasaulėžiūra ir realybės slėpimas duoda suprasti, kad suaugęs vaikas laimingas jau nebebus, dėl to tėvai turi pratęsti jo vaikystę kiek galima ilgiau.

Tėvai, kurie vadovaujasi antra koncepcija, stengsis, vaikui besivystant (atsižvelgdami į vaiko amžių) palaipsniui įtraukti jį į tuos gyvenimo procesus, kuriuose jam teks dalyvauti suaugus. Žaidimai, kuriuos pasiūlys vaikui tokie tėvai, modeliuos realiai gyvenime vykstančius procesus, tegu ir supaprastinta forma, tačiau jie paruoš jo moralę ir intelektą uždaviniams, su kuriais teks susidurti suaugusiame gyvenime.

Kaip matote, pagal tokią koncepciją išauklėtas vaikas, sulaukęs 16 metų, bus nepalyginamai geriau prisitaikęs prie gyvenimo ir ateityje jam bus lengviau ir paprasčiau siekti išsikeltų tikslų.

Jeigu nepaanalizuotume pasekmių, pirmoji koncepcija atrodo lyg ir teisingesnė, lyg ir turi teisę egzistuoti drauge su visomis kitomis. Ir išties, kvaila juk būtų tvirtinti, kad vaikystė – tai ne nuostabus laikas žmogaus gyvenime. Iš kitos pusės, kai tėvai nesupranta, jog vaikystėje vaikui reikia palaipsniui įsitraukti į visus gyvenimiškus procesus, baigsis viskas tuo, kad sulaukę pilnametystės, vaikai savo dvasiniu ir intelektualiu išsivystymu taip ir liks vaikais. Tai vadinama infantilizmu.

Tas pats principas veikia formuojant požiūrį į alkoholio vartojimą.

Pirmas variantas – alkoholis yra specifiškas gėrimas, padedantis atsipalaiduoti ir pakelti nuotaiką.

Antras variantas – alkoholis yra nuodas, ardantis žmogaus smegenis ir vedantis į lėtą, tačiau neišvengiamą degradaciją.

Iš vienos pusės kvaila tvirtinti, kad alkoholis nepadeda žmogui atsipalaiduoti, iš kitos pusės visiems, kurie supranta fiziologines tokio efekto pasekmes, akivaizdu, kad atsipalaidavimas vyksta dėl to, jog nusilpsta žmogaus intelektualiniai sugebėjimai, vėliau degraduoja moralė, žūsta smegenų ląstelės ir t.t.

Kitaip sakant, stebime tą patį efektą kaip ir ankstesniame pavyzdyje: lyg ir teisingos nuostatos, pradėjus taikyti jas gyvenime, sukelia visiškai skirtingas pasekmes.

Nuo to, kokia pasaulėžiūra bus suformuota vaikui jo pirmaisiais gyvenimo metais, priklauso, kokiu algoritmu vyks visas tolimesnis jo gyvenimas.

Ankstyvaisiais gyvenimo vystymosi etapais ši vidinė programa formuojasi daugiausiai remiantis tuo, ką vaikas mato aplink save. Šiuo laikotarpiu vaikas dar nesugeba analizuoti ir vertinti įvykių. Vaikas paprasčiausiai įsimena, kad vėliau atkurtų savo elgesyje.

Įdomu, kad sugebėjimas kopijuoti, tai, ką pamatė, pasireiškia vaikams praktiškai iškart po gimimo. Nemokėjimą susitvardyti, nervingumą, grubumą – viską, ką mes taip akivaizdžiai demonstruojame kasdieniniame šeimos gyvenime, vaikas užfiksuoja ir paskui greičiausiai perkels į savo šeimos gyvenimą.

Kai tėvai per kiekvieną šeimos šventę savo pavyzdžiu demonstruoja vaikui, kad alkoholio vartojimas yra norma, jie nesąmoningai formuoja vaiko pasaulėžiūrą, kurioje alkoholis pozicionuojamas kaip priimtinas dalykas.

Lygiai tą patį galima pasakyti ne vien apie alkoholio vartojimą, bet ir apie kitus negatyvius šeimos narių bruožus, kuriuos perima ir pritaiko savo gyvenime vaikai.

Šaltinis