Vartotojiška visuomenė mus sugadino

Mano požiūriu, sąmoningai ar ne armija marketologų, reklamos specialistų tikslingai naikina mus kaip tautą, kuri orientuojasi į dvasines vertybes. Pardavėjams naudinga, kad mes kiek galima mažiau galvotume apie aukštesnes materijas ir kiek įmanoma daugiau kreiptume dėmesį į visą tą reklaminį jovalą. Mes įžengėme į vartotojišką epochą.

Kai kurios šalys jau peržengė ribą, kai grįžti jau nebeįmanoma. Aš ilgą laiką gyvenau Europoje ir mačiau: kartą per informacijos erdvę nuvilnijo konkretaus automobilio reklamos kampanija ir jau po kelių dienų kas antras automobilis – tai ta pati naujovė. Jį nusipirko mano kaimynas, kaimyno kaimynas, kolegos ir pažįstami. Manote, pas juos visus tą pačią dieną sugedo seni automobiliai? Žinoma, ne.

Statusas, komfortas, nuosavas efektyvumas daugeliui jau šiandien asocijuojasi su tam tikro rinkinio daiktų turėjimu, o ne su dvasiniais dalykais. Įvyko katastrofiškas sąvokų sukeitimas: bazinį žmogiškų vertybių rinkinį, sveiką savęs vertinimą pakeitė surogatais. Kai žmonės savęs klausia: „Ko aš pasiekiau gyvenime?“, galvoje pradeda mirgėti visų pirma automobiliai, namai, telefonai ir jau paskui, jeigu pasiseks – laiminga šeima, draugai, kūrybinė sėkmė ir išsilavinimas. O juk viskas turi būti atvirkščiai.

Prisiminkite buitinę techniką, kurią gamino prieš 20-30 metų. Jos „gyvenimo ciklas“ buvo apskaičiuotas dešimtmečiams. Šiandien gamintojai praktiškai jau ir neslepia, kad specialiai kuria produktus, kurie išsilaiko, kol pasibaigs garantijos terminas ir sulūžta. Ir iškart po to – sveiki atvykę į parduotuvę. Naujos prekės čia dar geresnės, ryškesnės, patogesnės, kaip čia nesusigundysi.

Kad ir kaip kritikuotume įkyrią reklamą, pasąmonėje mes vis tiek „užkimbame“. Atėję į parduotuvę, perkame daiktus, kurie mums visiškai nereikalingi, keičiame telefonus, įkalbinėdami patys save, kad tai daryti mums tiesiog būtina. Mes vis labiau primename pakvaišusį taborą, kuris blaškosi iš vienos parduotuvės į kitą.

Dar prieš 20 metų vaikas išeidavo į gatvę, paimdavo į rankas lazdą ir jos jam pakako, kad įdomiai praleistų visą dieną. Lazda jam tapdavo ir šautuvu, ir kardu, ir lėktuvo šturvalu, ir ledo ritulio lazda – kuo tik norite. Tai lavino fantaziją, vadinasi, didino intelekto lygį. Šiandien fantazuoti nereikia. Už jūsų vaiką viską sugalvos, pagamins, jam nereikės nė sekundei įsitempti. Liūdniausia, kad tai labai greitai tampa įpročiu. Vaikai dabar netgi savo fantazijose naudoja įpirštus pasaulius: Žvaigždžių karai, Kempinukas, Pokemonai…

Niekas neragina atimti iš vaikų žaislus. Aš tiesiog noriu atkreipti dėmesį į tai, kad vartotojiška visuomenė neišvengiamai, tikslingai, stengdamasi užsidirbti kiek įmanoma daugiau, atima iš vaiko kūrybines funkcijas, palikdama jį akis į akį su tais pačiais „pokemonais“ ir „godzilomis“.

Tačiau baisiausia, kad mums siūlomos paslaugos, pakeičiančios tėvų funkcijas. Reikia paskaityti pasaką nakčiai? Kam eikvoti tam laiką – pasinaudokite audio knyga. Šeštadienio vakarą sūnus reikalauja jūsų dėmesio? Duokite jam planšetę su žaidimais ir ramiai užsiimkite savais reikalais. Baiminatės, kad žaislai pavers vaiką zombiu? Specialiai tokiam atvejui mes sugalvojome „lavinančius“ žaidimus ir dabar, nuslopinę savo sąžinės balsą ir tėviškus instinktus, eilinį kartą galite nusišaliunti nuo auklėjimo proceso.

Pacientai manęs dažnai klausia: „Kaip priversti vaiką skaityti?“ Visada užduodu pasitiktinį klausimą: „O tėtis su mama skaito? Jeigu ne, tai ir vaiko nepriversite to daryti“.

Mano vaikas žaidžia kompiuterinius žaidimus. Tačiau tik tada, kai aš užsiėmęs ir jam pačiam nėra kuo užsiimti. Jeigu aš laisvas, sūnus pats pripažįsta, kad jam kur kas įdomiau leisti laiką su tėčiu: žaisti tenisą, šachmatais, aptarinėti įvairius iškilusius klausimus ir problemas. Mes negalime daryti įtakos globaliniams procesams, negalima paimti ir išjungti vartotojiškos visuomenės poveikio. Tačiau mes visiškai laisvai galime padaryti įtaką situacijai aplink mus pačius. Kad tik noro būtų.

Iš esmės vartotojiška visuomenė sugadino visų pirma mus. Kaltinti vaikus, atseit, šiandien jiems niekas neįdomu, yra beprasmiška. Mes stačia galva nėrėme į plataus pasirinkimo pasaulį. Kitaip ir būti negalėjo. Ilgą laiką tarybiniais laikais egzistavusi tuštuma turėjo būti kažkaip užpildyta. Bėda tame, kad įsijautėme į naujas žaidimo taisykles, įklimpome į visą tą šlamštą, greitai prie jo pripratome. Ir būtent žiūrėdami į mus, vaikai kopijuoja mūsų elgesį.

Šiandien turėti vieną ar kitą žaisliuką – pats paprasčiausias kelias vaikui užkopti ant aukštesnio laiptelio mokyklos hierarchijoje. Prieinama iki siaubą keliančių dalykų – savižudybių. Kodėl taip vyksta? Ogi dėl tos pačios dvasinės tuštumos. Kai vaikas pasąmonėje supranta, kad jis daugiau nieko neturi, išskyrus aifoną, „pokemonus“ ir tėčio džipą. Jis stengiasi įsitvirtinti, naudodamasis tais instrumentais, kuriuos turi po ranka.

Kažkuriuo momentu pasitraukia į antrą planą tėvų meilės vertingumas, jie tampa jau nebe tokiais autoritetingais, kaipo būdavo anksčiau. Atsiranda nauja vertybė – priklausyti grupei. O grupė dažniausiai eina iš proto nuo įvairiausių pirkinių, skudurų, naujų aparatų. Suveikia bandos instinktas.

Tačiau esama svarbaus niuanso: kai pas vaiką normalūs santykiai su tėvais, jeigu tėvai investuoja į vaikus, šalia pinigų, dar ir širdį, laisvą laiką – toks vertybių perkainavimas neįvyksta, tėtis ir mama lieka autoritetais, jokia mokykla ir gatvė jūsų sūnaus ar dukros nesugadins.

Galima parekomenduoti tėvams kelis būdus, kurie padės priešintis sistemai:

– Niekada nelyginkite savo vaiko su kitais vaikais.

– girkite jį už tai, kad šiandien jis pasiekė daugiau, negu vakar, padėkite jam suvokti savo individualumą, pajausti pažangą, kurią jis pasiekė, dirbdamas su savimi;

– Suraskite sritį, kurioje jūsų vaikas gali pasiekti gerų rezultatų ir padėkite jam tobulėti;

– Išmokite kalbėtis su vaikais kaip su lygiais. Patikėkite, jiems įdomi jūsų nuomonė ir jie pasirengę aptarti bet kurias, net pačias intymiausias temas, jei tik pokalbis neatrodys kaip pamokslavimas iš jūsų pusės.

Esu tikras, kad draudimas naudotis kompiuteriais naudos neatneš. Suprantama, kad kur kas paprasčiau atimti, uždrausti, apriboti ir įtikinti patį save, kad tokie agresijos aktai, nukreipti prieš kitą žmogų – tai ir yra auklėjimas. Tačiau tai yra viso labo jūsų silpnumas, nenoras paaukoti laiko ir pastangų tiltams tiesti. Normalus vaikas iš paskutiniųjų priešinsis spaudimui, tada jums beliks jį tiktai „sulaužyti“.

Kai vyresniam sūnui sukako 8 metai, aš padovanojau jam kompiuterį. Vaikas tris paras iš jo neišlindo. Aš jau girdžiu pasipiktinusių mamyčių šauksmus: „Kaip galėjote tai leisti?!“ O kaipgi kitaip? Juk dabar tai jau JO DAIKTAS, jis turi pilną teisę daryti su juo tai, ką mano reikalinga daryti. Prisipažinsiu atvirai, per tas tris paras man kilo didelis nerimas dėl jo sveikatos. Tačiau atėjo momentas, kai sūnus atsižaidė ir „atsijungė“. Pabudęs, jis jau buvo visiškai atsikratęs priklausomybės nuo kompiuterio – atsivalgė.

Yra vienas „bet“. Tokia sistema suveiks tik tuo atveju, kai tėvai sąmoningai perduoda atsakomybę savo vaikui. Reikia labai aiškiai suprasti, kad tai jo gyvenimas ir jis turi pilną teisę jį tvarkytis, kaip mano esant reikalinga. O jeigu tai bus viso labo kažkoks auklėjimo aktas, už kurio ribų vis tiek tvyros tėvų kontrolė – nieko gero neįvyks.

Atsakomybė už savo gyvenimą – tai mokėjimas numatyti savo poelgių pasekmes. Šitą sugebėjimą iš mūsų atima vartotojiška visuomenė, dedanti visas pastangas, kad žmogus elgtųsi impulsyviai, visų pirma, aišku, kai kalba eina apie pirkimą.

Kaip tam priešintis? Ogi štai kaip. Kai vaikas fiziškai pasirengęs kažką padaryti, perduokite jam atsakomybę. Pavyzdžiui, tu gali išplauti indus, vadinasi, nuo šios dienos savo panaudotus indus susiplauni pats. Ir jūs daugiau šito dalyko nekontroliuojate. Neišplovei – valgyk iš purvinų. Tai tavo gyvenimas – turi tam pilną teisę. Tas pats su pamokų ruošimu ir viskuo kitu.

Atskleisiu jums paslaptį: jokio auklėjimo realybėje nėra. Svarbiausia tėvų funkcija – parodyti vaikui teisingus elgesio modelius. Neskaitydami knygų, neužsiimdami sportu, nesiekdami naujų žinių mes negalime reikalauti iš vaikų, kad jie visa tai darytų. Kai tėvas grįžta namo ir ilgai niurzga, koks išgama jo šefas, o paskui liepia sūnui gerbti mokytojus – vargu ar jis sulauks laukiamo rezultato. Jeigu pasidavėte vartotojiškos visuomenės malonei, prisitaikėte prie jos taisyklių, tai neturite jokios teisės reikalauti iš vaikų, kad jie būtų stipresni už jus.

Reklama: Internetu Pigiau

Šaltinis