Vertybės

Vertybės

Nėra nieko svarbesnio už vertybes. Jos lemia, kaip mes gyvensime ir kur eisime, kaip kursime santykius ir ką veiksime šiame pasaulyje. Jos nulemia, galiausiai, ir mūsų įpročius, ir mūsų likimą.

Vertybes galima palyginti su pastato pamatais. Mažai kas juos pastebi, tačiau be pamatų pastatas sugrius. Ir visiškai beprasmiška kalbėti apie sienas, langus, architektūros grožį, jeigu nėra pamatų.



Mūsų dienomis vertybės pasikeitė. Tiksliau, pasikeitė prioritetai. Vertybės tos pačios – šeima, vaikai, kūryba, savirealizacija, laisvė ir t.t. Tik jų svarba pasikeitė vietomis. Jei anksčiau moterims šeima ir vaikai užėmė pirmas vietas „reitinge“, tai dabar moterys trokšta karjeros, šlovės, pinigų, laisvės.

Šeimos ir vaikų jos irgi nori, bet kada nors vėliau, laisvu nuo karjeros darymo laiku. Ir kad šeima bei vaikai laisvės neatimtų, gyventi netrukdytų. Net jeigu kalbame, kad svarbiausia – šeima, vis tiek didžiąją gyvenimo dalį praleidžiame darbe. Arba kur nors kitur, nesvarbu, kad tik ne namuose. Namuose šioms moterims nepakeliamai sunku. O paskui apsidairo ir stebisi, kad laimės nėra.

Vyrai, kaip ir anksčiau, trokšta realizuotis, tačiau į pirmą vietą daugumai iškilo laisvė, tame tarpe ir nuo darbo, kaipo tokio. Ir nuo žmonos, vaikų, atsakomybės. Štai ir gauname vyrus, kuriuos Italijoje vadina ragazzo – vaikinukas. Ir dvidešimtmetis – vaikinukas, ir sulaukęs 30 – vaikinukas, ir įkopęs į septintą dešimtį – vaikinukas. Jokios pažangos, jokios atsakomybės, vien didžiulė ištisinė laisvė. Gyvenkime linksmiau!

Daug tradicinių vertybių prarado savo reikšmę ir štai apgaudinėti jau tapo normalu, jeigu gauni kokios nors naudos, o svarbiausia – „mylėk save, spjauk į visus kitus ir gyvenimas pasiseks!“

Visa tai negalėjo neatsiliepti mūsų gyvenimui. Pradėjome gyventi geriau pinigų ir gyvenimo automatizacijos prasme. Tačiau santykiai ir šeimos šiandien silpsta, neatlaiko nė menkiausios audros. Senelių prieglaudos civilizuotose šalyse kimšte prisikimšusios, kaip ir vaikų darželiai. Ir vis daugiau žmonių puola ieškoti laimės, tačiau visai ne ten.

O vertybės – tai pagrindas. Jos lemia, kaip gyvename ir į kokią pusę einame.

Būtent harmoningai susiklosčiusios vertybės, išrikiuotos pagal teisingus prioritetus, atves mus į laimę.

Negalima išduoti to, kas taip svarbu. Net jei kažkas dėl to palaikys jus keistuoliu. Tegu kas nors nesupranta, jog jums svarbus skaistumas ir jūs nenorite, būti apžiūrinėjama iš visų pusių vyrų, kaip mėsos gabalas. Tegu iš jūsų kažkas ir pakikens – tai ne priežastis atsisakyti vertybių.

Tegu kažkas darys jums spaudimą dirbti iki sutemų ofise ir nutrenkti vaikus darželiui, kur juos „socializuos“. Jeigu jūsų vertybė – vaikai, ir jie jums svarbesni už prestižą ir karjerą, net negalvokite to drovėtis.

O dar sakoma, kad jeigu praradai pinigus – reiškia, nieko nepraradai, jei praradai sveikatą – jau šio to netekai, bet jeigu praradai vertybes – praradai viską. Nepraraskite visko. Ir tegu su tradicinėmis vertybėmis gyventi šiandien sudėtingiau, tačiau jos yra tasai kelias, kuris veda mus į tikrąją laimę.

Šaltinis