Žmonės, kurie vaikystėje patyrė psichologinį smurtą, visą gyvenimą prievartaus save iš vidaus. Skamba grėsmingai, tačiau tai – gryniausia tiesa. Pagalvojus racionaliai, gali atrodyti, kad bet kokio smurto aukos turėtų būti priešingai – apdairesnės ir atsargesnės, aiškiai suprasti, kad daugiau nieko panašaus savo gyvenime nebenori.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Suprasti tai suprantame, o viduje, automatiškai ir nesąmoningai, darome su savimi lygiai tą patį, ką su mumis kitados darė smurtautojas.
Psichologinio smurto rūšys
Prisiminkime, kas gi yra psichologinis smurtas. Čia aš neliesiu fizinių smurto formų, kadangi, manau, ir taip aišku, jog ten, kur esama fizinių asmens ribų pažeidimų, ten visada bus ir psichologinių, kurios eina prieš fizines.
1. Ignoravimas. Bene dažniausia psichologinės prievartos prieš vaiką forma. Čia pakalbėsime apie tėvus ir vaikus, kadangi žmogaus-aukos vaidmuo formuojasi būtent vaikystėje. Suaugusiam žmogui vargu ar galima suteikti analogiškos galios traumą.
Kaip pasireiškia? Tėvai ignoruoja vaiko poreikius, jausmus, kartais netgi žodžius ir klausimus. Būdų tai padaryti daugybė. Nuo paprasto nereagavimo į vaiko signalus (nekalbadieniai) iki įvairiausių gėdinimo ir kaltinimo formų. Negeras berniukas (mergaitė). Formuojamas kaltės jausmas: „Dėl tavęs močiutė vos nenumirė!”
Rezultatas. Vaikas mokosi nedemonstruoti ir kai kuriais atvejais netgi nejausti savo poreikių, troškimų, jausmų, kad netektų pykti ant tėvų, kurie vaiką ignoruoja. Nuoskaudos ir pykčio irgi, laikui bėgant, išmoksta nejausti.
2. Manipuliavimas. Tėvai pyksta ant vaiko už kažkokius jo poreikius, troškimus, jausmus, reakcijas. Ir aiškiai tai demonstruoja. Gali nesikalbėti su vaiku, nusisukti ir nueiti šalin, nutaisyti įžeistą veido išraišką, demonstratyviai verkti.
Rezultatas. Vaiką priverčia gailėti tėvų ir tapti labiau suaugusiu negu jie tais konkrečiais momentais. Kitaip sakant, jeigu mama užpyko, reikia elgtis kitaip ir vėlgi nejausti savo poreikių, troškimų, jausmų ir emocijų.
Taip pat manipuliacijų kategorijai priskirčiau įvairius palyginimus su kitais vaikais. Čia tėvai manipuliuoja vaiko poreikiu, kad jam pritartų, lygindami su kitu vaiku, ne saviškio naudai. Vaikas verčiamas būti geresniu, greitesniu, stipresniu, dėti daugiau pastangų, tačiau šias pastangas skatina, pabrėžiu, ne paties vaiko iniciatyva, bet baimė, kad jį atstums tėvai.
3. Klaidinimas. Tėvai verčia vaiką abejoti savimi, savo realybės suvokimu.
Kaip pasireiškia? Į vaiko mintis, jausmus tėvai reaguoja tokiais signalais, kaip: „Tau pasirodė, viskas yra kitaip”. Tai verčia vaiką abejoti savo jutimo organų darbu. Pasikliaudamas tėvais, kaip autoritetais, vaikas nustoja kreipti dėmesį į save ir visame kame pasikliauna tėvų realybės suvokimu.
Rezultatas. Absoliučiai priklausomas žmogus, nesugebantis gyventi ir orientuotis savarankiškai.
4. Vaiko panaudojimas saviems tikslams. Iš principo, viskas, kas čia buvo išvardinta – irgi išnaudojimas, tačiau labai paslėptas ir nesąmoningas. Šioje kategorijoje išnaudojimas akivaizdesnis – kai naudojamas vaiko resursas, kaip kad feodalas naudodavosi valstiečių priklausomybe.
Kaip pasireiškia? Vaikas teikia tėvams psichologinį ir fizinį komfortą, atlieka darbus „už maistą”. Ir tokiuose santykiuose nėra jokių ribų ir susitarimų. Kaip tėvai nusprendė, taip ir bus. Vaikui belieka tik paklusti ir dirbti tėvų labui.
Rezultatas. Žmogui nesusiformuoja savo vertės pojūtis, jis net nesupranta, kad yra vertingas kaip žmogus. Jis įpranta prie minties, kad reikalingas kitiems tik tada, kai teikia kokią nors naudą. Jis neįsivaizduoja, kad gali būti mylimas tiesiog šiaip, dėl to, kad egzistuoja. Visą gyvenimą jis stengiasi užsidirbti meilę ir dėmesį kaip vergas.
Visa tai – svarbiausi asmenybės-aukos formavimosi variantai. Toliau jis gyvens kaip auka.
Kodėl su tuo viskas taip sudėtinga?
Esmė yra ta, kad net jeigu toks vaikas užaugo ir išsipainiojo iš šios vergijos, jame lieka gyventi tas pats persekiotojas, tironas, kuris ir toliau jį terorizuos.
Net jeigu nėra jokios grėsmės ir aplinkui daugybė žmonių tave gerbia, myli ir pripažįsta. Tokia situacija vis tiek baugins ir kels paranoją, t.y. įkyrias mintis apie tai, kad kažkur kažko nepastebėjau, kad iš tikrųjų gyvenime negali viskas klostytis taip gerai.
Ir tai baisiausia.
Viduje tūnantis tironas pasireiškia kaip nuolatinė galimo atstūmimo baimė. Jis tarsi kužda: „Na, na, dabar tau gerai, bet tu gi žinai, kas atsitiks, kai suartėsi su kitais? Tave… (čia galima įsivaizduoti bet kurį psichologinio smurto modelį, išdėstytą aukščiau)”.
Artumo poreikis negali būti patenkintas. Kadangi jo kelyje visada stovi vidinis prievartautojas ir neprileidžia. Iš vienos pusės jis neprileidžia, iš kitos – saugo nuo pakartotinių traumų. Ir šitaip traumuoja iš naujo. Tai kaip tik tas atvejis, kai apsauga kenkia.
Dialogas su vidiniu tironu
Ką galima tokioje situacijoje daryti? Megzti dialogą su šia vidine jėga. Suaugusio žmogaus dialogą. Tokį, kokio nebūta vaikystėje su tėvais. Šis dialogas labai svarbus, kadangi iki šiol žmogus nieko daugiau nedarė, kaip tik slėpėsi ir kentėjo. Dialoge nepasislėpsi, dialoge būtina dalyvauti.
Pavyzdžiui, reikia atsakyti vidiniam balsui: „Tai, aš žinau, kad gali skaudėti, kad mane gali panaudoti, tačiau noriu pamėginti dar sykį, ir jeigu tai pasitvirtins dar kartą, aš susidorosiu, šiuo metu aš esu kur kas stipresnis. Dėl to turiu šansą, kad kažkas pasikeis, kad aš sugebėsiu”.
Sudėtingas procesas – aptikti vidinį persekiotoją ir pradėti su juo derybas. Iš širdies, jaučiant kiekvieną emocijų bangą. Bet kokiu atveju gerai, kad tai visgi įmanoma ištaisyti.
