Viena kenksmingiausių frazių: „Jeigu vaiko iškart neįpratinsi, tai…“

Nereikia pratinti prašytis ant rankų. Reikia iškart pratinti prie tvarkos. Nereikia pratinti miegoti su mama. Reikia iškart įpratinti teisingai formatuoti tekstus. Ir t.t.

Kas per kliedesiai? Toks požiūris į vaiką primena požiūrį į stiklinę su dangteliu – ką ten subersi, tas ir liks. Nepaisant viso absurdo, toks požiūris vis tiek turi kažkokią nepaaiškinamą magišką galią, kuri hipnotizuoja suaugusius. „Kaip gi taip? Juk jis tai darys VISADA (čiulps pirštą, kels isterijas žaislų skyriuje, pamirš atlikti namų darbus, žais kompiuteriu…)! Reikia kažką daryti! Aaaaa…. Mes visi mirsime!!!“

Tai iš tiesų labai įdomus mąstymo būdas. Siūlau nepervesti vaiko per gatvę. Tegu pratinasi iš karto! Nes paskui VISADA tik su mumis už rankutės per perėją eis. Sutrikote? Tai visai kita tema? O kuo ji kita? Štai vaikas bijo miegoti vienas. Mes tai jau žinome, kad pabaisa po lova nereali, skirtingai nuo gatve lekiančių automobilių. Tačiau juk vaikui ta pabaisa reali! O automobilis – ko jo bijoti? Važiuoja sau ir važiuoja. Gražus, ryškus…

Arba pradinė mokykla. Kuriems galams pirmoje klasėje skirti tiek daug laiko, pavyzdžiui, taisyklingam rašto darbų formatavimui? „Kad iškart įprastų, nes paskui…“ Puiku, tada iškart išmokykime ir kvadratines šaknis traukti. Nežinia kodėl mintis, kad 6-7 metų vaikas nepajėgus suvokti kvadratinių šaknų yra akivaizdi. O kaip jums idėja, kad jis dėl elementarių, su amžiumi susijusių ypatumų, negali įsiminti viso šito algoritmo: keli langeliai šen, keli – ten ir t.t. Ir viską reikia tuo pat metu – galvoti, rašyti ir formatuoti tekstą.

Toks nuostabus amžius, kai vaikui nuo 7 iki dešimties. Toks kūrybiškas, turtingas, toks aistringas susidomėjimas pasauliu, toks sugebėjimas daryti visiškai netikėtus apibendrinimus, asociacijas… Regėti pasaulį ne kaip skirtingų mokslo disciplinų rinkinį, o visą – kaip vieningą gyvą organizmą, galvoti apie drugelius, žvaigždes, apie purvo panagėse sudėtį, apie uraganus, vikingus, atomus, apie tai, kodėl žmonės juokiasi – mintys ir klausimai kaitaliojasi kas penkias sekundes, o kartais galvojama apie viską iš karto. Ne šiaip galvojama – jaučiama, perleidžiama visa tai per save. Tas neįtikėtinas atkaklumas ir atsidavimas, kai vaikas užsiima jam įdomiais dalykais! Valandų valandas, viską pamiršdamas, kad ir kuo užsiimtų – futbolą žaistų, su konstruktoriumi plušėtų, pieštų ar fantazuotų. Vaikas susigalvoja sau žaidimų, susifantazuoja ištisas šalis ir karalystes, svajoja apie lobius, paslaptis, šifrus.

Spartus visų mąstymo funkcijų vystymasis, tarsi stebėtume pagreitintą filmą, kaip išsiskleidžia gėlės žiedas. Formuojasi pasitikėjimas savimi, savarankiškumas, sugebėjimas veikti netikėtose, besikeičiančiose situacijose. Vaiką traukia nuotykiai, nauja patirtis. Užgimsta draugystė, jau ne vaikiška, o tikra, kuris galbūt tęsis visą gyvenimą.

Ir kaipgi mes panaudojame šitą nuostabų gyvenimo etapą?

Nauja eilutė rašoma praleidus keturis langelius. Apie ką ten įsisvajojai, Petriuk? Vėl skrajoji padebesiais per pamoką? Tau aiškiai pasakyta – KETURI langeliai, o ne trys, aišku? Dar sykį įtvirtiname žinias. Kartojame. Perrašyk du kartus. Parašyk trys šio žodžio eilutes. Nesišnabždėkite! Nesikalbėkite! Per pertrauką nelakstykite! Kodėl tavo kuprinėje toks chaosas? Nejaugi taip sunku tvarkingai užpildyti dienoraštį? Liaukitės žaisti, vyksta anglų kalbos pamoka! Mes negalime pasikviesti į svečius Vytuko, tu nespėsi pasiruošti muzikos pamokai. Į lauką neišeisi, kol neparuoši pamokų!

Viskas, absoliučiai viskas prieštarauja vaiko amžiui ir prigimčiai. Viskas tą prigimtį gniuždo ir sutrypia.

Vadovėliai. Nuobodybė neišpasakyta. Kas parenka jiems tekstus? Kas sugalvojo tuos nesibaigiančius, šleikštulį keliančius jau įsisavintos medžiagos pakartojimus, kurių dėka vaikas suvokia, jog praėjus pusei mokslo metų, jis taip nieko naujo ir nesužinojo?

Vertinimai. Diktantas parašytas be klaidų, tačiau netvarkingai ir su ištaisymais. Trejetas. Vaikas darosi išvadą: turinys ir prasmė – nieko nereiškia, svarbiausia – pateikimo forma. Svarbiausia, kad gražiai atrodytų, ir nesvarbu, ko aš ten prirašiau. Dar viena išvada: klaida fatališka. Suklydai, pastebėjai ir ištaisei – tai tavęs neišgelbės. O paskui stebimės, iš kur neurozės ir polinkis nuleisti rankas jau po pirmos nesėkmės…

Programa. Viskas suskaldyta į dėstomus dalykus, temas, blokus. Viskas susmulkinta, viena pamoka baigta, kita prasidėjo, viena tema, paskui kita, jokio ryšio tarp viso to nėra. Vakare prieina vaikas pirmokėlis,  verkšlena: „Uždavinys neišsisprendžia!“ Tikrinu: viskas teisingai. Ant vienos lentynos 9 knygos, ant kitos – 15. Atsakymas – iš viso 24 knygos. Vaikas jau balsu verkia: „Atsakymas negali būti 24, kadangi (dėmesio!) mes vis dar mokomės skaičiuoti iki 20! Aš neteisingai išsprendžiau, einu dar pagalvosiu!“ Išprotėti galima. Prireikė valandos sunkaus protinio darbo, kad vaikas visgi suprastų, jog reikia tikėti savimi, savo galva ir protu, o ne kažkokiais neaiškiais rėmais, kuriuos pats vadovėlio autorius per savo žioplumą ir pažeidė. O jeigu vaikas tą vakarą nebūtų prie manęs priėjęs?

Žinote, aš visiškai nuoširdžiai nesuprantu, kam visa tai. Kam trypti tai, kas šitaip vešliai auga ir žydi, kam taip rūpestingai sodinti tai, ką dar ne laikas sodinti ir kas dar negali prigyti? Visai kaip pasakoje apie trenktą princesę, užsimaniusią žibučių gruodžio mėnesį ir sugadinusią visiems šventę, kuri ir be žibučių galėjo puikiausiai pavykti.

Kodėl negalima PAPRASČIAUSIAI PALAUKTI?

Štai vaikui jau 10-11 metukų. Mąstymo sintetiškumą keičia analitiškumas. Pabunda noras kolekcionuoti, sistematizuoti, klasifikuoti, įvesti tvarką, susidomėjimas detalėmis. Dėmesys atkreipiamas jau ne į ryšius tarp dalykų, o į skirtumus ir sugretinimus. Tai pirmyn! Štai dabar ir paaiškinkime vaikui, kam reikalingas tasai teksto formatavimas, tie keturi langeliai pradėjus rašyti naują eilutę. Paaiškinkime apie kruopščiai pildomą dienoraštį – viskas eisis kaip per sviestą! Vienas, du ir viską suprato. Ir nebejaučia pasibjaurėjimo pačiu procesu, mokosi su malonumu, azartu – kam geriau pasiseks įveikti chaosą ir įvesti tvarką? Dabar visa tai atitinka vaiko amžių, dabar šito prašo vaiko širdis, dabar pats tinkamiausias momentas!

Kam laužtis į duris, kurios kol kas uždarytos ir kurios pačios savo laiku atsivers?

Juk visa tai seniausiai aprašyta psichologijoje, nagrinėjančioje įvairius su amžiumi susijusius ypatumus, visa tai studijuojama pedagoginiuose universitetuose. Visa tai puikiausiai matome, kai stebime gyvus vaikus, kai su jais dirbame. Konkretūs vaikai, žinoma, gali skirtis savo vystymosi tempu, tačiau bendra tendencija vis tiek aiški ir akivaizdi.

Tai kodėl ignoruojami amžiaus ypatumai? Priežastis, mano manymu, slypi baimėje. „Jeigu iškart neišmokysiu, tai…“ Vaikas laikomas negyvu daiktu. Nesivystančiu, netobulėjančiu, nesiekiančiu tapti geresniu ir didesniu agregatu. Suaugusieji maniakiškai įsitikinę, kad vaikus auklėja ir formuoja būtent jie, suaugusieji, ir dėl to reikia viską numatyti, įskiepyti gėrį ir užkirsti kelią blogiui. Dėl ko vaikas laikomas negyvu kompiuteriu, į kurį būtina kuo greičiau instaliuoti kiek galima daugiau naudingų programų. O pasiekęs paauglystės amžių, jis galiausiai tokiu ir tampa – negyvu kompiuteriu, kuris nieko daugiau nebenori.

Guli ant sofos ir spokso televizorių.

Taip elgiasi vaikai, užaugę prieglaudose, savo laiku jiems viską nurodinėjo – ką daryti, kaip daryti, kada daryti. Lygiai taip pat elgiasi vaikai, kurių tėvai „pašventė jiems gyvenimą“ ir visada žinojo, „ko mano vaikui dabar labiausiai reikia“. Nes viskas, ko vaikui kažkada norėjosi, buvo „neteisinga“, o viskas, ko, suaugusių nuomone, jam reikėjo norėti, buvo svetima jo širdžiai. Viso to norėjo suaugusieji, o ne jis. Štai ir gavo, štai ir susilaukė rezultato.

Nelaimingi tampa ir patys suaugusieji. Jie metų metus kankinasi dėl prastų pažymių, dėl netvarkingai suformatuoto teksto. O paskui vėl ne vienerius metus kankinasi, nežinodami ką daryti, kai nustekento vaiko „niekas nebedomina“, kai jis „nebenori eiti į mokyklą“.

Šaltinis


DAUGIAU ŠIA TEMA

Kodėl mamai pavojinga būti tėčiu Situacija labai paplitusi. Tėtis arba silpno charakterio, arba jo apskritai nėra. Ir tada mama nutaria imtis jo vaidmens. Ji netgi elgtis ima kaip vyr...
Apie ką verkia kūdikis? Verksmas - vienas iš negausių bendravimo su pasauliu būdų, kuriuo turi tenkintis kūdikis. Mes įpratome laikyti verksmą pagalbos šauksmu ar negatyviiom...
Šeima ir mokykla kaip neurotikų fabrikas -Tu ką - visai bukas? Ką čia pridirbai? -Aš norėjau... -Ko tu norėjai?! Tau lietuviškai pasakyta - iš pradžių rašai vardą, paskui - pavardę. O tu?! ...
Dešimt lyg ir nereikšmingų, tačiau labai skaudžių ... "Suvalgyk dar porą šaukštelių šitos naudingos košytės". - atkakliai kalė mums į galvas vaikystėje. Ir mes paklusniai valgėme, net jeigu košė jau nebel...
Kaip atsikratome nuosavų vaikų Žiūriu į savo besijuokiančius ir žaislus išmėčiusius vaikus ir mąstau, kad būtų visai neblogai parašyti straipsnį apie televizorių, animacinius filmuk...
Testas tėvams Paauglio savivertei nustatyti psichika.eu Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė Į Klausimus atsakykite taip arba ne. Šį testą galite atlikti kartu su paaugliu, nes jo ...
Kaip švedai auklėja įžūlius neklaužadas Švedų psichiatras, rašytojas Devidas Eberhardas sako, kad šiuolaikinis auklėjimas kenkia ir vaikams, ir tėvams. Vokiečių leidinio Die Zeit darbuotoja ...
Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau suspėji Paradoksas: kodėl mamos, turinčios daugiau nei vieną vaiką, suspėja gerokai daugiau už mamas su vieninteliu vaiku? Pamėginkime išsiaiškinti. Pirmoji ...
Kodėl nemokome vaikų gyventi šeimoje? Neseniai eilinį kartą teko kalbėtis apie tai, kodėl mano puspenktų metų sūnus nelanko darželio ir ką jis veikia namuose, vargšas berniukas, kaip jam n...
Pagarba motinai Mūsų laikais, degradacijos epochoje, motinystė nustojo būti garbinga. Labai gaila, bet šiandien motinos vaidmuo nelaikomas nei svarbiu, nei ypatingu. ...
Kaip vaikai mokosi pasakyti „ne“ Mokymosi procesas daugeliu atvejų vyksta vienodai. Mes sužinome kažką naujo, nutariame išbandyti, treniruojamės ir žiūrime į gautą rezultatą. Didžioji...
Mažiau, bet geriau – paprastas laimingos vai... Kai vaiko gyvenime kažko per daug, ar tai būtų daiktai, ar informacija, užsiėmimai, pasirinkimo variantai arba kai gyvenimo tempas pernelyg spartus, k...
Vaikui pavojinga būti jūsų mama Ar pažįstama situacija, kai jūs, patyrusios kažokį skausmą, ieškote palaikymo ir užuojautos iš savo vaiko? Kalba eina būtent apie sunkius pergyvenimus...
Su šiuolaikine žiniasklaida nekontaktuojantys vaik... Norėtųsi pasidalinti patirtimi, kurią įgijau ne per seniausiai ir kurios dėka įžvelgiau kolosalų skirtumą tarp vaiko, kuris kontaktuoja su visomis mas...
Kaip sutarti su paaugliais? Mažų vaikų mamos kartais klausia, kaip man pavyko užauginti tokius puikius paauglius. Iš pradžių sutrinku ir nežinau, ką atsakyti. Mano vaikai užaugo ...
Kaip išauginti iš dukters blogą žmoną ir motiną... Liaudis kalba: "Jeigu visos merginos nuostabios, tai iš kur atsiranda blogos žmonos?" Ir iš tiesų - iš kur jos imasi? Pamėginkime išsiaiškinti. Visai...
Vyriškas auklėjimas tikriems vyrams Kai pasilieku kuriam laikui su savo berniukais viena - savaitei ar dviem, labai skaudžiai pajuntu, kaip berniukų auklėjimui reikalingas vyras. Esu tik...
Ką daryti kai mama ir tėtis vaiko auklėjimą mato s... Ką daryti kai mama ir tėtis vaiko auklėjimą mato skirtingai? Pirmiausia nusiraminti ir žinoti, kad tai yra normalu. Taip yra visose šeimose. Vienose ...
Draudimų filosofija. Geriau mažiau, bet efektyviau... Draudimai reikalingi. Tačiau visur savos taisyklės. Draudžiant, reikia laikytis tokių taisyklių: Vienareikšmiškumas; Neprieštaringumas; ...
Specialistai sunerimę: vis daugiau mokinių nemoka ... Išmaniųjų technologijų naudojimas lėtina vaikų smulkiosios motorikos vystymąsi, įspėja Didžiosios Britanijos medikai. Kad vis daugiau vaikų, pradėję l...
Esi bloga mama, jeigu… Jeigu skaitai šį straipsnį, vadinasi, bent kartą buvai suabejojusi, ar atitinki užimamas mamos pareigas. Tačiau apseisime be ilgų įžangų. Taigi, tu es...
Ką darome šiandien, kad žinotume, kuo gyvena mūsų ... Dar taip nerašėme. Pasakojam ką darome, nežinome kaip bus (mūsų vaikas dar pakankamai mažas) kai ateis laikas, bet labai tikimės, kad tai suveiks. Ži...
Kritiškas vaiko požiūris į reklamą Reklama teisėtai laikoma viena galingiausių poveikio žmonių masėms priemone, nuo kurios labiausiai kenčia vaikai. Reklamos kūrėjams jaunoji karta yra ...
Kodėl šiandien taip sunku būti tėvais Uždavus šį klausimą, pirmiausiai ateina nuostaba. O kodėl, tiesą sakant? Jei palyginsime su senais laikais, pamatysime, kad šiuolaikinių tėvų padėtis...
Vaikams kenkiantys tėvų lūkesčiai Visi mes kažko tikimės iš savo vaikų, tačiau tie lūkesčiai neretai padaro daugiau žalos, nei naudos. Ko gi nevertėtų tikėtis iš vaiko? Nesitikėkite, ...