Viltį geriau atimti

Kodėl mes dovanojame viltį? Yra du variantai ir abu pasibjaurėtini.

Pirmas variantas – kai bijome užgauti žmogų, pasakydami jam “Ne”. Arba kinkos per silpnos tiesiai ir atvirai paprieštarauti. Pasibjaurėtina tai, kad suteikiame žmogui vilties, kur jokios vilties nėra. Mes sakome: “Bijau sugadinti mūsų draugystę” vietoje: “Aš nežiūriu į tave kaip į vyrą”. Mes sakome: “Aš šiuo metu nepasiruošęs rimtiems santykiams”, užuot pasakę: “Nenoriu rimtų santykių su tavimi”.

Mes maskuojame savo bailumą, teisindamiesi, kad rūpinamės kito žmogaus jausmais. Viltį reikia atimti iš karto, kai tik supranti, jog jos būti negali. Įsimylėjęs žmogus svajoja, planuoja, statosi oro pilis, girdi, ką jam norisi išgirsti, teisina ir pradeda matyti tai, kas realiai neegzistuoja. Būtent dėl to “rūpinimasis jo jausmais” šioje situacijoje tik dar labiau pakenks.

Dabar, kai žodį “Ne” galima pasakyti tiesiog pasiuntus žinutę telefonu, būtų pats laikas surasti pagaliau savyje jėgų ir drąsos pasakyti teisybę, nepasaldinant jos melagingos vilties sirupu.

Antrasis variantas – kai viltį suteikiame sąmoningai, kadangi norime užsitikrinti sau “atsarginį aerodromą”. Ir nesvarbu – turime dabar santykius, ar neturime, mes išsaugome ryšį su savo “atsarginių žaidėjų suoliuku”, kadangi jaučiame klaikią vienatvės baimę.

Šis egoistiškas fenomenas turi specialų terminą – “back burner” (maždaug – atidėti ateičiai, laikyti atsargoje). Mes žaidžiame žmogaus kuris, kaip mums atrodo “gali kada nors praversti”, jausmais, o pats žmogus tuo metu laukia ir kenčia. Mes tikimės, kad sutiksime kažką geresnį, tačiau garantijos nėra ir laikome tą žmogų atsidėję tarsi gelbėjimosi ratą geresnių santykių kracho atvejui. Laukiame didelės ir gražios meilės, maudydamiesi tų žmonių, kurie atlėks, vos pašaukti, dėmesio jūroje.

Socialiniai tinklai irgi įsipainiojo į šį nesąžiningą ir purviną žaidimą. Būtent jų dėka susirasti ir išlaikyti atsarginius variantus pasidarė labai paprasta. Tušti žodžiai “Labas, kaip tu?”, kelios šypsenėlės, porelė “patiktukų” žmogui, kuriam viso to labai reikia… O tau pačiam nebereikia švaistyti laiko skambučiams ar “draugiškiems” žygiams į kiną. Galima pasakyti, kad esi užimtas, pridėti šypsenėlę ir viskas puiku. Taip paprasta ir taip vilioja. Gali sugalvoti tūkstančius pasiteisinimų, apsimesti nustebusiu: “O kas čia tokio?”, tačiau širdies gilumoje puikiausiai suprasti, ką išdirbinėji.

Viltį būtina atimti – staigiai ir ryžtingai, kaip žirkles ar peilį iš mažo vaiko. Vaikas verks ir tryps kojelėmis, tačiau tai praeis. Praeis žymiai greičiau, nei užgyja vilties padarytos žaizdos, jeigu tos vilties iškart neatėmei.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *