Visi mes beviltiškai sergame

Mūsų pasaulis – dvasiškai pasiligojusių žmonių pasaulis. Ta prasme, kad daugumos mūsų širdys sužeistos, kraujuoja ir beveik kiekvienoje iš jų žiojėja gili žaizda. Į šias žaizdas mes nekreipiame dėmesio, esame linkę kreipti dėmesį į viską, išskyrus savo pačių skausmą. Tokia iliuzija nieko neišgydo, tik komplikuoja situaciją ir skausmas vis labiau stiprėja. Taip ir gyvename.

Mes nemokame mylėti, nes mylėti galima tik atvira širdimi. O sužeistiems atsiverti – baisu ir sunku, o ką jeigu tai suteiks naują skausmą? Dėl to geriau susitarti, apsikeisti tarpusavyje rūpinimosi paslaugomis, neprisileidžiant artimo žmogaus arčiau ir neįsileidžiant giliau. Mes nemokame kurti santykių, apsiribojame sandėriais ir kontraktais – santuokiniais, tėvų/vaikų, draugiškais. Pažeidei kontraktą – bauda. Štai čia – tavo pareigos, o čia – mano teisės. Būk atsargus!

Mes nemokame pasitikėti, dėl to viską stengiamės daryti savarankiškai, nenorime nuo nieko priklausyti, prie nieko neprisitaikome. Nes prisitaikysi – o jis tau peilį į nugarą įbes. Tiksliau, į širdį. O ten dar ankstesnės žaizdos neužgijo. Nepasitikėti – tai dar vienas būdas išlaikyti distanciją nuo žmonių.

Mes nesugebame būti nuoširdūs net patys su savimi, nes tai kelia skausmą.

Skauda, kai žiūri į tuos skutus, kuriais pavirto tavo siela, skausminga pripažinti, kad gyveni ne taip, kaip svajojai, skaudu atsisakyti iliuzijų ir žengti ten, kur baisu.

Mes einame ne ten, kur norime, o ten, kur reikia, ar priimta eiti. Visi ten eina, ir ten jiems gerai, vadinasi, ir man ten reikia. Tikriausiai… Tačiau tai, kas tinka tigrams, pražūtinga antilopėms. Kas gera ir teisinga vieniems, gali tapti nuodais kitiems.

Mes vieniši. Netgi gyvendami šeimose, tarp žmonių, liekame vieniši, neprisileisdami nieko arčiau, neatsiverdami, niekuo nepasikliaudami ir nepasitikėdami. Gyvenime visko tiek daug, apie ką niekam nepasakojame, ir niekada nepapasakosime. Kartais netgi didžiuojamės savo vienatve – niekas neįskaudins, neužgaus, nepaliks. Bet juk ir neapkabins, neišklausys, nesuteiks pagalbos…

Mes nuolatos vienas kitą skaudiname, kartais netyčia, kartais specialiai. Ir tuo pat nemokame išsakyti savo pačių skausmo, viliamės, kad tasai, kuris myli, pats susiprotės. O jeigu ne?

Visą gyvenimą bėgame nuo skausmo, svajodami tik apie vieną – kad jis pasibaigtų. Kad širdis daugiau nesigūžtų krūtinėje nuo skaudžių žodžių, kad prisiminimai neaitrintų žaizdų, kad žmonės neišduotų, neapgaudinėtų, neskriaustų. Tiksliai žinome, ko nenorime. O norime viso labo „kad būtų gerai“.

Mes pasirengę užsiimti bet kuo, o štai pažvelgti į nuosavą širdį – baisu. Esame linkę eiti, kur paprasčiau, net jeigu ten visiškai neįdomu. Darome ne tai, ko norime, o ko norime – nežinome. Ar verta stebėtis tuo, kaip gyvename ir kokie esame nelaimingi?

Pasaulis apvirto aukštyn kojomis. Beveik kiekvienas iš mūsų beviltiškai serga. Beviltiškai dėl to, kad net sau neprisipažįsta, jog serga. Išmokome būti sėkmingais, išrasti sudėtingas mašinas ir statyti milžiniškus namus. Tačiau nebemokame būti sąžiningais, nuoširdžiais, atvirais ir mylinčiais. Nebemokame išgirsti savęs ir eiti, kur širdis šaukia. Net patys elementariausi moralės principai dabar tapo viso labo praeities atgyvenomis. Tai apie kokią gi harmoniją galima kalbėti tokioje situacijoje?

Mums vertėtų atsigręžti į save. Paprasčiausiai nustoti ieškoti nebūtų dalykų išoriniame pasaulyje, užmesti akį į savo vidų.

Suprasti, kad visos priežastys slypi viduje. Ir išorinį pasaulį paveikti galima tik iš vidaus, iš savo širdies.

Išgydę širdies žaizdas, ar bent jau pradėję tai daryti, galime pakeisti ir tai, kas mus supa. Ne iš karto ir ne tiek, kiek, galbūt, norėtųsi, bet pakankamai. Dažnai kartojame, kad viską keisti galima, keičiant save, tačiau ką tai reiškia?

Tai reiškia atsikratyti iliuzijų, kad pasaulis – blogas, o aš – idealus. Liautis ignoruoti širdies žaizdas. Sąžiningai pažvelgti į savo širdį, tarsi atsistoti nuogam prieš veidrodį, nemėginant nieko pridengti ir pagražinti. Pasižiūrėti į savo vidinę realybę. Kartais ji gali sukelti siaubą. Ir štai nuo šio atspirties taško pradėti kurti naują savo istoriją. Išgijimo, sielos gydymo istoriją.

Ir patikėkite – tai bus visiškai kita istorija, visiškai kita realybė.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti