Visi rėkia ir aš rėkiu

Tekstas tikriausiai pasirodys jums piktas. Neiškenčiau. Negaliu pakęsti, kai rėkia. O kai rėkia ant vaikų – pakęsti negaliu trigubai, nes silpną ir bejėgį skriausti labai lengva. Ir kiekvieną diena daugybė suaugusių vis iš naujo ir iš naujo tai daro. Kodėl?

Nes tai suveikia. Tikrai? O jeigu pagaliu per nugarą? Turbūt bus dar efektyviau, tiesa? Tačiau mes įsitikinę, kad pagaliu – tai jau per daug, o štai užrėkti ir išgąsdinti mažą žmogiuką visiškai normalu ir netgi naudinga. Kitų instrumentų juk nėra. Apsikabinti, nukreipti dėmesį kitur – kvailystės visa tai. Reikia, kad vaikas pabruktų uodegą kaip šunytis.

Nes negerbiame vaikų. Mūsuose priimta gerbti už kažką. Jeigu jau visai nėra už ką, tada bent jau už solidų amžių. Nugyventų metų naštą. Gerbti žmogų tiesiog šiaip, vien už tai, kad jis atskira asmenybė – juokaujate? Tegu iš pradžių mokyklą užbaigia, universitetą. Paskui šeimą sukuria, vaikų susilaukia, išauklėja juos, nusiperka butą, automobilį, vasarnamį. Neseniai skaičiau vieną diskusiją apie paauglius. Įdomūs, išsilavinę žmonės samprotavo apie tai, kad paaugliai – dar ne asmenybės. Šiaip – į kaimenę susimetę gyvuliai, kuriuos reikia organizuoti ir kimšte kimšti į juos žinias.

Nes esame pervargę. Suaugusieji nebeturi jėgų išklausyti, analizuoti, gaišti laiko, eikvoti nervų ir energijos mažam žmogiukui su jo dar visai juokingomis vaikiškomis problemomis. Per dieną visiškai nusikalame, vos kojas pavelkame… Kaip ten sakoma? Sudaužyti lėkštę lengviau, negu ją išplauti. Bet lėkštė pinigą kainuoja, čia ir pasistengti galima. O vaikas niekur nedings. Santykių, kurie sulig kiekvienu riksmu šaltėja ir trūkinėja, nesimato, jie pinigo nekainuoja. Jie duodami kartu su vaiku, bazinė komplektacija, taip sakant.

Nes jaučiamės bejėgiai. Štai jau 10 000 kartų paaiškinai, o jis ir vėl rankas terliojasi ar į kompiuterį stačia galva sulenda. Šitas nevilties šauksmas man labai gerai pažįstamas. Mes rėkiame iš bejėgiškumo, bandydami pramušti betoninę sieną. O išėjimas galbūt vos už metro nuo mūsų. Arba duris tereikia patraukti į save, o ne pastumti nuo savęs. Prieš kelis metus internete radau mokytojos iš Izraelio, kuri niekada nekelia balso, pasakojimą. Kai klasė darosi nebekontroliuojama, ji apmiršta ir iškelia aukštyn smilių. Tai pirmas įspėjimas. Po antrojo klasė jau nebežiūrės mėgstamų mokomųjų filmų savaitės gale, o vietoje to, kals visa tai, ką praleido savaitės pradžioje. Tai ne bausmė, o viso labo natūralių elgesio pasekmių metodas. Klasėje jis veikia, kadangi tie, kurie greičiau nusiramina, pradeda patys raminti pačius aršiausius. Tiesa, šis metodas veikia, kai pati mokytoja visada rami ir nuosekli. Ir vaikams jos pamokos labai patinka.

Dėl nuoskaudos. Nuo pat vaikystės niekaip negaliu suprasti, kaip tai įmanoma, tačiau faktas lieka faktu: daugelis suaugusių jaučiasi nuoširdžiai įžeisti ar įskaudinti savo vaikų. Už tai, kad tas nenori valgyti, o tu taip stengeisi, gaminai. Už tai, kad nenori ruošti pamokų. Už tai, kad kiurkso prie kompiuterio, o „mamai nė žodžio neišstena“. Ir t.t. iki pat gilios senatvės. Tėvai įsitikinę, kad vaikas visa tai daro tyčia. Bet net jeigu ir tyčia, kas pasitaiko paaugliams, tai ar nėra tai ženklas, kad mes pernelyg despotiškai kažko reikalaujame?

Nes taip priimta. Nepamiršiu, kaip kieme močiutė rėkė ant mažos mergaitės, kuri suklupo ant purvinos žemės. Ir kaip karčiai verkė mergaitė. Greta manęs penkių metų berniukas paklausė tėčio, kodėl mergaitė taip verkia ir kodėl jos močiutė taip rėkia. Tėvas, akimi nemirktelėjęs, paaiškino sūnui, kad mergaitė nepaklausė močiutės ir dabar gavo, ko nusipelnė.

Apskritai man nė karto neteko girdėti, kad suaugusieji paaiškintų vaikams, kad svetimi tėvais kartais gali būti ne visai teisūs. Kažkoks keistas mamų, tėčių ir senelių sąmokslas, kažkas panašaus į „negriauk kito suaugusiojo prestižo“. Ir vaikams susiklosto atitinkamas pasaulio vaizdas. Tokios taisyklės, ką jau padarysi… Ir sulaukę savo vaikų, patys tą patį daro, jei tik neįsiminė, būdami vaikais, kaip tai skaudu ir baisu.

Iš baimės. Ypač, kai susiduriame su situacija, kurios nebuvo mūsų vaikystėje. O daugumos situacijų kaip tik ir nebuvo, kadangi mūsų visuomenė orientuota į suaugusius, ir kai baigiame mokyklą, su vaikais mes daugiau nesusiduriame, kol nesulaukiame savų. Kokie tie vaikai būna, ką jie daro, kuo gyvena, sužinome iš majonezo reklamų per TV. Pamenu savo vaikystę, kai galėdavau išsėdėti ant kėdės pusantros valandos, jei buvo liepta. Buvau labai paklusnus, ramus vaikas. Ir staiga man pačiai gimė ne berniukas, o tikras uraganas. Aš nežinojau, kas yra dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sindromas, kol nesulaukiau 30 metų. Nežinojau, kad esama vaikų, kurie fiziškai negali nusėdėti vienoje vietoje. Šių žinių įgijau palaipsniui ir daugiausia iš interneto. Vaikiškas pasaulis pasirodė tiesiog neaprėpiamas kaip kontinentas, lyginant su kukliu dviejų kambarių butuku.

Kada nustojame rėkti?

Kai suvokiame, kad riksmai turi labai liūdnas pasekmes. Kad ir kiek būtų rašoma apie smurto žalą, vis tiek atsiras žmonių, kurie pradės aiškinti, kad „mus irgi mušė, ir nieko – gerais žmonėmis užaugome“. Riksmuose jie nemato nieko gėdingo, nepadoraus ir žiauraus. Jie teoriškai pagrįs savo generolišką toną, kalbant su vaikais ir netgi prirankios pavyzdžių, kaip kažkoks berniukas buvo baisus chuliganas, o paskui ant jo užrėkė ir jis staiga užaugo be galo mielu žmogumi. Deja, taip nebūna.

Kai aplinkui niekas nerėkauja. Pačios agresyviausios rėksnės močiutės, patekusios į kompaniją, kur į vaikiškas išdaigas reaguojama ramiai, pradeda pagaliau save kontroliuoti. Žmogus – socialinis gyvūnas, kaip visi, taip ir mes. Mes vienas kitą mokome ir vienas iš kito mokomės.

Kai suprantame, kad vaikas taip elgiasi ne iš piktos valios, kad jis kitaip negali. Pavargo, išalko, nori miego, nusiminė, kažko išsigando… Vaikas dėl amžiaus ar individualių ypatumų paprasčiausiai negali įsiminti visos mums priimtinų veiksmų sekos. Kažkam pakanka paaiškinti vieną kartą, o kažkam ir penkių bus per mažai. Tačiau ramybės būsenoje smegenys apdoroja informaciją kur kas geriau ir greičiau, nei tada, kai vaiką paralyžuoja riksmų sukelta baimė.

Kai mokomės save kontroliuoti. Kai prieš užrikdami įkvepiame į plaučius oro ir stengiamės per tas kelias sekundes suprasti, kas su mumis darosi: ar ne dėl to aš dabar susiruošiau aprėkti vaiką, kad prieš valandą susibariau su viršininku? Ar tikrai vaikas kaltas, kad aš toks nervingas?

Kai esame laimingi. Argi rėksi ant paties artimiausio pasaulyje žmogučio, kai esi laimingas?

Linkiu kiekvienam vaikui turėti laimingus tėvus. Man rodos, tai ilgesnis, bet visgi patikimesnis kelias atsikratyti riksmų ir barnių šeimoje.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI