Viską galima sugadinti

Štai žmogus viską darė, viską davė – lengvai, jausdamasis laimingas, nesusimąstydamas, su džiaugsmu. Geras žodis, palaikymas, dovana, pagalba, bučiniai – viskas liejosi neišsenkančiu srautu…

Tačiau pakanka žmogų priversti – viskas baigiasi tuo pačiu momentu.

Ne, jis kaip ir anksčiau ir padės, ir netgi pabučiuos, kai pareikalausime. Tačiau dabar viskas bus kitaip.

Tai, ką be prievartos ir nuoširdžiai darė laisvas ir laimingas žmogus – viskas išnyko. Tai jau kitas žmogus ir kiti santykiai.

“Kodėl tu man nepaskambinai?”, “Atsakyk man!”, “Duok man tą ir aną!”, “Man reikia, kad padarytum štai tą ir štai šitaip!” – tai normalu. Tame nėra nieko baisaus.

Išskyrus tai, kad išnyksta džiaugsmas. Ir viskas, kas buvo šviesaus ir gero, pavirto pareiga. O pareiga – tai puiku.

Jeigu jau žmogus su mumis bendrauja, reiškia, jis privalo…

Tik laimė kažkur išnyko. Ir santykiai pradėjo slėgti. Ir atsakymai bus vis sausesni ir santūresni dėl visiškai suprantamų priežasčių.

Tai, ką darė laisvas ir laimingas žmogus iš visos širdies, su džiaugsmu – šito niekada nepadarys skolininkas, grąžinantis skolą. Ypač jeigu jis nieko neskolingas.

Štai dėl ko baigiasi draugystė ir meilė – šie jausmai negali būti pagrįsti prievarta, skolomis, pareigomis.

Galiausiai iš meilės belieka vien “santykiai”.

Prisiminimai apie tai, ko kitados būta. Taip kaip iš kvepiančios gėlės belieka sausa žolė, priklijuota ant popieriaus lapo kokio nors botaniko kolekcijoje.

Kvaila liepti muzikantui groti, dailininkui – tapyti, poetui – kurti eiles. Kvaila versti žmogų bendrauti. Ir rodyti savo jausmus.

Taip liekame vieniši, su sausa, išdžiūvusia rože, liūdnu prisiminimu apie buvusią meilę…

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *