Viską mesti… Nuo gyvenimo pavargę žmonės

Praėjusiais metais kaimynė, užimanti ganėtinai riebias pareigas, metė darbą, išnuomojo savo puikų didelį butą jaunai sėkmingai šeimai ir išvažiavo gyventi už miesto. Visam laikui. Iki pensijos jai buvo likę dar 15-20 metų. Aplinkiniai stebėjosi ir sukinėjo pirštais sau smilkinius. Mesti tokį darbą! Tokį butą! Iškeisti visa tai į kaimo gryčią su krūmais po langais ir vaizdu per tuos langus į pelkę! Tai nenormalu! Juk tiek daug žmonių svajoja pasiekti tokią sėkmę!!!

O ji absoliučiai laiminga.

Ir likusį gyvenimą ruošiasi praleisti mažoje medinėje terasoje, skaitydama knygas, sodindama daržui paskirtame kvadratiniame metre po langais petražoles ir virdama vaikams barščius.

Savaime aišku, aš šiek tiek perdėjau.

Moteris kažką rašo. Kažkur skaitinėja kažkokias paskaitas. Kažkuo užsiima ir kažkaip užsidirba. Bet tai tiek nereikšminga, lyginant su jos praėjusiu gyvenimu, kad netgi kalbėti neverta.

Ir sulig kiekvienais metais tokių žmonių vis daugiau.

Ne visi, žinoma, lekia slėptis į gūdžią provinciją, tačiau savo gyvenimą pakeičia iš esmės. Pavyzdžiui, gydytojas tampa fotografu, buhalteris – interneto žurnalistu.

Atkreipkite dėmesį: kodėl sulig kiekvienais metais vis daugėja nuotolinį darbą dirbančių žmonių? Taip, interneto laikais nėra reikalo prisirišti prie konkrečios kėdės konkrečiame kabinete ir prie griežto darbo grafiko nuo devintos iki šeštos. Bet yra dar ir kitas dalykas.

Yra pavargusių nuo gyvenimo žmonių.

Pernelyg įkyriai visuomenė mums bruka “sėkmingumą”. Kas apskritai per žvėris yra tas sėkmingumas?

Nuo pat vaikų darželio žmogus apkraunamas kaip nešulinis arklys. Nesibaigiančios pareigos.

Anksti keltis. Manų košė. Miego valanda. Užsiėmimai. Sėdėk tyliai ir netrukdyk. Šeštadienis. Anksti keltis. Anglų kalba ir piešimas. Mokykla. Anksti keltis. Pamokos. Namų darbai. Egzaminai. Vėl egzaminai. Universitetas. Anksti keltis. Paskaitos. Egzaminai. Darbas. Anksti keltis. Pasitarimai, susirinkimai, posėdžiai. Ataskaitos…

Išsimiegosi, kai išeisi į pensiją. Iš pradžių pasiek sėkmę.

Daužyk galvą į nepramušamą sieną, būk sėkmingas. Efektyvus. Girdėjote tokį terminą? Netingėk, nesirk, atidirbai savo – mirk. Puikus darbuotojas. Kiekvieno viršininko svajonė. Nepavargsta, nežioplinėja, neima atostogų, dirba viršvalandžius ir per išeigines. Jis netgi nenori būti efektyviu ir sėkmingu, tiesiog taip reikia.

Tikrai reikia?

Kol mokosi, žmogus visokeriopai bauginamas ir gąsdinamas. Mokykis, nes nieko iš tavęs neišeis. Mokykis, jei nenori kiemsargiu tapti. Mokykis, nes…

Standartinis rinkinukas. Du aukštieji išsilavinimai. Sėkminga santuoka. Prestižinis darbas. Butas, automobilis ir vasarnamis už miesto. Jūra du kartus per metus. Paryžius per vestuvių metines. Vaikai gimnazijoje. Dvidešimt batelių, trisdešimt rankinukų. Vienam sezonui. Viskas kaip pas žmones.

Tikrai to reikia?

Kažkas kažkada nusprendė, kad būtent visa tai ir yra sėkmė. O jūs tikri, kad būtent tuo sėkmė matuojama? Tikri, kad ji jums apskritai reikalinga?

Sėkmingumas. Iš tikrųjų tai bene pati didžiausia apgaulė gyvenime.

Visa tai nesvarbu.

Ir supranta šią paprastą tiesą, kaip taisyklė, be galo pavargę nuo gyvenimo žmonės, kuriems į pirmą vietą išplaukia dvasinė ramybė. Galimybė niekur daugiau nebėgti, niekam nieko daugiau neįrodinėti. Gyventi, o ne stengtis išgyventi.

Yra žmonių, kurie bėgo, bėgo, o paskui suklupo, nukrito ir suprato, kad daugiau taip nebegali. Juo labiau, kai kalba eina apie jauną kartą, kurios atstovai jau nuo dvidešimties metų spėjo pabuvoti rimtose vadovaujančiose pareigose, tempdami nepakeliamą atsakomybės naštą. Jie jau viską matė, viską moka ir nieko daugiau nebenori, išskyrus ramybę. Tokia savotiška ankstyvoji senatvė.

Ir tada jie staiga pamato pasaulį visiškai kitu kampu. Dažniausiai tai įvyksta po stipraus pervargimo ar streso. Kai drybsai ligoninėje, yra laiko apie daug ką pamąstyti, daug ką suprasti.

Pavargę žmonės palaipsniui viską keičia ir keičiasi patys. Jie iš naujo mokosi gyventi, pritaikydami aplinkybes savo patogumui, savo poreikiams, norams ir biologiniams laikrodžiams. Visiškai kontroliuoja savo gyvenimą, nepatikėdami jo darbdavių sprendimams ir nuotaikoms. Jie tapo paveikslus ir daug skaito. Verda barščius ir kepa pyragus. Vaikštinėja parke ir žaidžia su vaikais. Paprasčiausiai kvėpuoja grynu oru. Supranta, kad, pasirodo, gali pakakti vieno rankinuko.

Jie mokosi gyventi čia ir dabar, jaučia kiekvieną minutę.

Būtent iš čia jau pakankamai seniai atsirado taip vadinamas “daunšiftingas”, įvairios kovos su vartotojiškumu bendrijos, nuotolinis darbas ir žiemojimas kokioje nors Indijos pajūrio lūšnoje netoli Goa.

Beje, dėl kiemsargių.

Nuo vaikystės jais gąsdina. O dabar atrodo visai neblogai būtų gryname gaiviame rytmečio ore šluota kieme pasišvaistyti.

Bent jau man toks darbas atrodo žymiai patrauklesnis už storo, daugiau kaip 100 puslapių mėnesinio žurnalo redaktoriaus pareigas. Kai neturi laiko pavalgyti ir kavos atsigerti. Kai dešimtą vakarą staiga prisimeni, jog priešpiet buvai užsimanęs į tualetą. Kai vienuoliktą vakaro skamba reklamdavys ir prašo skubiai perdaryti maketą. O devintą ryto žurnalas jau turi būti spaustuvėje. O paskui lipi žemyn tamsia laiptine, nes liftai pastate jau seniai išjungti. Ir neišsikvieti taksi, o pėdini pėstute kelias stoteles, kad bent šiek tiek atsikvošėtum. Ir galvoji apie tai, jog iki ryto reikia užbaigti rašyti straipsnį ir aštuntą jau sėdėti redakcijoje. O namuose alkanas vaikas ir jo nebaigtas rašinys. O pusę pirmos nakties staiga skambina pabudęs autorius ir prašo pataisyti tekstą. Ir ryte vėl viskas iš naujo. Ir prieš pusvalandį iki žurnalo atidavimo į spaustuvę ateina vyriausias redaktorius ir sako: reikia perdaryti viską velniop… Kaip? O jam nusispjauti. Padirbėsite per išeigines.

Yra žmonių, kurie realiai jaučia iš viso to malonumą. Iki gyvenimo pabaigos nepavargsta nuo šito beprotiško ritmo. Ir jaučia gyvenimo pilnatvę. Na ir puiku. Bet juk negali visi būti tokiais super sėkmingais. Negali visi užimti prestižines pareigas ir vadovauti hiper mega sėkmingoms kompanijoms. Kažkas turi ir lapus kieme šluoti.

Pavargę nuo gyvenimo žmonės ir tie, kurie visą gyvenimą vaikosi sėkmės, niekada vieni kitų nesupras. Akivaizdu, kad kiekvienam savo. Bet jeigu jaučiate, kad daugiau nebegalite, nebijokite visko pakeisti. Nereikia žvelgti į gyvenimą pernelyg rimtai. Jis tam pernelyg trumpas.

Šaltinis


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *