Vyriška-laimė

Vyriška laimė

Kuo arčiau keturiasdešimtmetis, tuo daugiau pažįstamų bendraamžių skiriasi. Kai kurie išeina pas jaunesnes, tačiau dauguma paprasčiausiai išeina. Nes daugiau nebegali. Nes gyvenimas su šiuolaikine emancipuota moterimi nebepateisina psichinių resursų, kuriuos turi už tą gyvenimą mokėti suaugęs ir jau seniai nebe hiperseksualus vyras.

Visi kiti kenčia. Dėl to, kad jaučia atsakomybę arba iš gailesčio: o kas bus su vaikais, o ką pasakys giminaičiai, o kaip aš gyvensiu, jei atiduosiu ar pasidalinsiu per „santuokos metus įgytus“ butą, vasarnamį, automobilį? Išties laimingi tėra vienetai, o ir su jais bala žino – laimingi jie, ar tik išmoko taip tobulai patys save apgaudinėti.

Norių priminti, kad iškart po Armijos dienos prirašiau savo tinklaraštyje bjaurasčių apie vyrus. Ir pažadėjau, kad kai tik nugriaudės Moters diena, prirašyti bjaurasčių apie moteris. Tačiau aš nerašysiu apie moteris bjaurasčių. Aš tiesiog parašysiu apie vyrišką laimę. Girdėjote apie tokią? Aš irgi ne.

„10 būdų kaip padaryti moterį laimingą“. „Dvidešimt būdų, kaip privesti ją prie orgazmo“. „100 žodžių, kuriuos norėtų išgirsti tavo mylimoji“. Prekinis ženklas „Moteriška laimė“ lenda iš visų plyšių – tik spėk išsisukinėti nuo atakų. Kai dėl vyriškos laimės, tai socialinis poreikis šiam dalykui tapo savotišku tabu. Apie tai, kaip padaryti vyrą laimingu, jeigu kas ir užsimena, tai vėlgi moterys. Arba su šovinistiniu „chi chi chi“, arbe per glamūrinius „siusiukus“. Kad apie šią temą rimtai, viešai kalbėtų patys vyrai, man nė karto neteko girdėti. Mes įtikinome save patys tuo, kad tokios diskusijos yra silpnumo požymis. Ir kad būtų įveiktas šitas paklydimas, reikia pernelyg daug drąsos ir nepolitkorektiškumo. Ir vieno, ir kito šiuolaikiniame pasaulyje tokiais kiekiais jau nebėra.

Realybėje visa šita tylos prezumpcija kilusi iš pasenusių genderinių stereotipų kolekcijos, stereotipų, kurie vis dar laikosi tik dėl to, kad niekam nešovė į galvą juos sulaužyti. Jei transkribuosime šitą melagingą vyriškumo sampratą į moterišką diskursą, gausis kažkas panašaus į „Mūsų moteriška dalia – mylėti ir kentėti“. Nuo tų laikų, kai panašūs išsireiškimai buvo populiarūs, moterų emancipacija labai toli nuėjo. Tiek toli, kad, panašu, atėjo laikas pradėti vyrų emancipacijos procesą.

Aš nekviečiu eiti mitinguoti, nesiūlau spausdinti proklamacijų ir kovoti už vyrų teises. Aš tiesiog noriu pasiūlyti ir jums, vyrai, ir jums, moterys, surasti svarų atsakymą į vieną labai negerą klausimą. Skamba jis maždaug taip: „O kam mums apskritai reikalingas moteriškos lyties žmogus – su visu šiandieniniu kultūriniu ir ideologiniu bagažu – po to, kai tam žmogui sukanka 40 metų ir jis galutinai praranda vienintelį dalyką, kuris daro jį moterišku – išorišką patrauklumą? Ką mums dabar su juo daryti?“

-Pats pagalvok. – prie bokalo kalba mano eilinis bendraamžis, kuris vakar padavė pareiškimą skyryboms. – Kodėl aš turėčiau ir toliau visa tai kęsti?! Pažvelkime į dalykus su sveiku cinizmu, atmetę šalin visas tas meiles-seiles, kurias žydai sugalvojo, kad nereikėtų pinigų mokėti. Pilnas moteriškų paslaugų paketas šiandien Maskvoje kainuoja nuo 30 iki 100 tūkstančių rublių (3000-10 000 litų, jeigu grubiai) per mėnesį – priklausomai nuo kokybės. Variantų begalės ir aš galiu sau leisti bet kurį. Sekretorė su intymu, pavyzdžiui, kainuoja 70-80 tūkstančių. Pridėkime čionai dar 10 000 kokiai nors tetulei už kassavaitinį namų sutvarkymą, ir tada iškyla klausimas: „Kam man ta blyškiaveidė, neadekvati isterikė, kuri be viso kito, dar ir rūko kaip garvežys namuose?“ Kitas variantas: išnuomoju už 30 000 kokiai nors kompleksų neturinčiai studentei gerą butą su teise reguliariai lankyti ją penktadieniais.

-O kaipgi šeimos jaukumas? O vaikai? O dvasinė šiluma?

-Taip, tai nepaprastai svarbūs dalykai. Bet juk nieko jau nebeliko – nei šilumos, nei jaukumo, ji nebeauklėja vaikuose pagarbos tėvui. – bendraamžis staiga taip įsivažiavo, tartum jo bokale būtų ne vynas, o degtinė, sumaišyta su alumi. – Nėra ir būti negali! Nes 90% moterų, gyvenančių dideliame mieste, netgi jei užaugo provincijoje, labai greitai pavirsta tokiomis pačiomis, kaip mano žmona. O kitokių moterų pernelyg mažai, kad rizikuotum su jomis susituokti. Ką tu su ja paskui darysi, jeigu ir ji įpuls į neadekvatą? Įstatymai, kultūrinės normos – viskas ne tavo pusėje. Tu gali tiktai išeiti. Patirdamas kolosalius nuostolius.

Moteriškų paslaugų paketas kaip alternatyva santuokai su emancipuota ypata – tai, žinoma, ganėtinai barbariškas požiūris, tačiau jis vis labiau populiarėja ir dėl to yra vertas panagrinėjimo. Toliau silpnesnių nervų moterys geriau tegu nebeskaito, nes dabar aš pilnu galingumu įjungsiu šaltą vyriško pragmatizmo dušą.

Dėl ko vyrai tuokiasi? Į šį klausimą yra romantiškas ir neteisingas atsakymas. Realybėje bet kokioje vyro ir moters sąjungoje neišvengiamai įsijungia tam tikra tarpusavio santykių ekonomika, savotiškas „tu -man, aš – tau“. Ir šio nerašyto reglamento pažeidimas neišvengiamai veda jeigu ne į skyrybas, tai jau tiksliai į meilės išsisklaidymą. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, kad vyras pasitraukia į totalų pasyvą, praranda siekį bent kurioje nors vienoje vienintelėje srityje dominuoti moteriškos lyties atžvilgiu. Kokie bus jūsų veiksmai? Teisingai – jūs labai greitai išvysite užgesusias savo sutuoktinės akis. Lygiai taip pat ir moteris, jei atsikrato viso savo moteriškumo, išskyrus lytinius organus, anksčiau ar vėliau užmuš save pačią vyro akyse.

Neturėti jokios atsakomybės vyro atžvilgiu – tai jos teisė, kurią jai suteikia įstatymai ir kultūrinės normos. Tačiau sulaukus 35-40 metų, pradeda atmirti iliuzijos, gamta sudėlioja viską į savo vietas. Didžiajai daugumai vyrų dabar jau nebėra nė vienos priežasties, kad nuoširdžiai tęstų pastovius santykius. Atsiranda nenumaldomas troškimas išeiti. Nes vienintelis „aš – tau“, kurį turėjo toji moteris – tai jos grožis neišpasakytas, kurio daugiau nebėra. Vadinasi, jei tik gyvenimo draugas nepasižymi maniako verta kantrybe, tokia moteris yra pasmerkta skyryboms. Tik vyrai ne visada gali ryžtis ją mesti.

Pasilikti su moterimi, kuri neturi nė menkiausio „aš – tau“ – tai prarasti savo paties akyse teisę vadintis vyru. Tačiau įstatymo ir moralės aspektu vyras atsiduria jau visiškame mėšle. Kalbu kaip tik apie tuos šiuolaikinius įstatymus ir šiuolaikinę moralę, pagal kuriuos moteriai leidžiama nejausti absoliučiai jokios atsakomybės savo vyro atžvilgiu.

Čia yra problema, apie kurią mes, vyrai, kažkodėl tylime lyg žuvys po ledu. Parodykite man straipsnį kokiame nors glianco žurnale, kuris vadintųsi „100 priežasčių, dėl kurių vyras turėtų pakęsti savo namuose vyresnę nei 40 metų moterį“. Arba „10 priežasčių, dėl kurių vyras turėtų pakęsti savo namuose vyresnę nei 40 metų moterį“. Arba bent jau 5 priežastys, dėl kurių vyras turėtų pakęsti savo namuose vyresnę nei 40 metų moterį“.

Nėra tokių straipsnių. Ir priežasčių tokių nėra. Išskyrus vieną vienintelę. Tačiau apie ją nepriimta rašyti glianco žurnaluose.

Pakęsti tokio amžiaus moterį savo namuose realybėje galima tik tokiu atveju, jei sulaukusi tiek metų, ji neprarado moteriško patrauklumo. Ir sulaukusi 50 ji nepraranda moteriško patrauklumo. Ir sulaukusi 60, ir netgi 90. Jeigu moteris supranta, kad moteriškas patrauklumas – tai ne vien veidas, krūtinė ir užpakalis. Ir netgi ne tik bendri interesai ir dvasinė giminystė – sąvokos, kuriomis taip mėgsta manipuliuoti emancipuota moteris. Moters patrauklumas – tai mokėjimas pakrauti energija aplinką aplink save. Harmonizuoti pasaulį bent jau atskirai paimto buto ribose.

Neprievartauti vyriškos ir moteriškos prigimties, o suteikti savo išrinktajam tai, be ko jis negali jaustis laimingu vyru: pagarbą, švelnų dominavimą, ramybę. Ir be isterikų reikalauti iš jo viso to, be ko negali būti laiminga nė viena moteris pasaulyje, kad ir kaip ji save pozicionuotų – švelnumo, dosnumo, ištikimybės.

Mielosios merginos ir moterys, jūs, žinoma, galite ir toliau eksperimentuoti ir guostis iliuzija, kad jūsų eksperimentai sėkmingi. Aš netgi nenustebsiu, jei jūsų nuomonę patvirtins jūsų vyras. Tik ar esate tikros, kad jis dar nė karto nesuklapsėjo į Google paiešką „sekretorė su intymu“? Arba „buto nuoma, atsiskaitymas natūra“. Tikrai esate tuo tikros? Pasikalbėsim apie tai po dešimties metų.

www