Vyriškas-požiūris-į-abortą-620x366

Vyriškas požiūris į abortą

Gero tono, mandagumo, galantiškumo ir tiesiog normalaus elgesio taisyklės verčia vyrą suprasti ir atlaidžiai žvelgti į moteriškas klaidas, perlenkimus ir nederamą elgesį. Tačiau esama poelgių, kur vyriškas požiūris į moterų silpnybes neįsipaišo į tradicinį principą „tiek to, brangioji, nesijaudink, tu nepadarei nieko baisaus, aš ant tavęs nepykstu“. Ir pirmą vietą tame moteriškų poelgių sąraše užima, žinoma, abortas.

Su rečiausiomis išimtimis (atmesime žmones, kurie nepasižymi protine ir psichine sveikata, o taip pat neturi jokio supratimo apie dorovę ir moralę) visi sutinka, kad žmogaus nužudymas yra nusikaltimas, be to – itin sunkus. Tačiau nemažai moterų įsigudrina teisinti vaikų žudymą. Tie pasiteisinimai skirstomi į bendražmogiškus ir grynai moteriškus.

Kaip nebūtų liūdna, milijonai žmonių nelaiko aborto žmogžudyste, tai pasakytina ir apie vyrus, ir apie moteris. Šie žmonės linksi galvomis, išgirdę frazės pradžią „Žudyti žmones yra blogai…“ ir tuojau pat pradeda tas galvas purtyti, kai išgirsta sakinio pabaigą: „…dėl to ir abortai yra blogis“. „Atleiskite, bet juk abortas – tai ne žmogaus nužudymas, juk negimęs vaikas – tai ne žmogus, tai viso labo vaisius, kuris nieko nesupranta, nemoka kalbėti ir balsuoti rinkimuose!“ – taip skamba „bendražmogiškas“ argumentas abortų naudai.

Ką apie tai kalba mokslas? O mokslas teigia, kad kalbant apie žmones, neveikia principas: višta – tai vienas dalykas, o kiaušinis – visai kitas. Žmogaus užuomazga, atsiradusi motinos organizme po apvaisinimo, praktiškai iš karto, per kelias dienas „įsigyja“ savas galūnes ir jutimo organus (suprantama, tai irgi tik užuomazgos). Kitaip sakant, nuo pat pradžios tai jau ne biomasė su tryniu ir baltymu. Tai žmogiška būtybė, tegu ir daranti pačius pirmuosius žingsnius link žmogiškumo ir pilnaverčio Homo Sapiens. Dar daugiau – tik palyginti neseniai pasidarė įmanoma kompiuterine aparatūra fiksuoti netgi pačių ankstyviausių vystymosi stadijų vaisiaus biocheminį smegenų aktyvumą.

Paprasčiau kalbant, mažylis mamos įsčiose mąsto. O ką sakė Dekartas? „Aš mąstau, vadinasi, aš egzistuoju“. Vadinasi, tas, kuris galvoja ir mąsto, yra ne šiaip žmogaus pavidalo būtybė – tai jau žmogiška Asmenybė. Ir atliekant abortą, nužudoma būtent asmenybė, žmogus.

Išsiaiškinę su universaliu aborto pateisinimu, keliaukime prie moteriško pateisinimo. Daugybė moterų, atlikusių šią „procedūrą“, kaltininkais įvardija vyrus. Čia gali būti pačių įvairiausių gyvenimiškų siužetų, tinkančių bet kokiam skoniui, tačiau jų esmė susiveda į vieną žodžių junginį – „neplanuotas nėštumas“.

Arba išprievartavimas, kai moteris pastoja, bet nenori paleisti į pasaulį ją išniekinusio išgamos palikuonio.

Arba pastoja 16-18 metų mergaitė, kurią dėl to paliko „mylimasis“. Ir ji iš dalies pati, iš dalies primygtinai reikalaujant „mylintiems“ tėveliams ir giminaičiams, nutaria negadinti sau gyvenimo pačioje jo pradžioje ir nenešti šio sunkaus kryžiaus.

Arba neištikimybės rezultatas, kai vyrui bus neįmanoma pateikti po 9 mėnesių vaiką su žodžiais „brangusis, tu tapai tėvu“, o skirtis nesinori ir neįmanoma, dėl to pasirenkamas paprasčiausias būdas padaryti taip, tartum nieko ir neįvyko.

Arba situacija, kai dar vieno šeimos nario atsiradimas finansiškai neįmanomas.

Pavyzdžių tūkstančiai.

Ir daugumoje atvejų moteris teisinasi žodžiais „padariau tai dėl vyro kaltės“. Vyras – potencialus tėvas tokiose situacijose, sužinojęs apie tai, kad žmona (ar nelabai žmona) nėščia, arba atsisako aprūpinti būsimą vaiką, arba tiesiogiai reikalauja aborto, nenorėdamas komplikuoti sau gyvenimo. Kad tokių vyrų esama, ir esama, deja, nemažai – faktas, dėl kurio beprasmiška ginčytis. Tačiau, mielosios moterys, raginimas žudyti ir pati žmogžudystė – tai visiškai skirtingi dalykai.

Vien nuo raginimo darytis abortą dar nebuvo nužudytas nė vienas vaikas. Pasaulio taip ir neišvydę žmonės žūsta nuo to žingsnio, kurį žengia moterys, nuo to parašo, kurį padeda moteris ant dokumentų, liudijančių, jog ji sutinka darytis operaciją. Daryti ar nedaryti abortą – čionai paskutinį žodį visada daro moteris. Ir pagrindinė atsakomybė tenka jai.

Ir reikia įsiminti, kad vaikų žudymo pateisinti neįmanoma niekuo. Yra situacijų, kai sudėtinga priekaištauti dėl aborto, ir tokių situacijų – dvi. Vargu ar galima kaltinti moterį, padariusią abortą dėl nėštumo komplikacijų, kurios kelia grėsmę jos pačios sveikatai ir gyvybei, arba dėl to, kad buvo diagnozuotas vaiko išsigimimas. Tokioms moterims negalima pasakyti „jūs pasielgėte visiškai teisingai“, tačiau ir smerkti liežuvis nesiverčia.

Visa kita – nepageidaujamas tėvas, materialiniai sunkumai, perspektyva tapti vieniša motina ar išsiskirti, kai vyras sužinos apie neištikimybę, sielos šauksmas „aš dar tokia jauna, pagyventi nespėjau“ – nepateisina moterų, kurios ryžosi abortui, o priešingai. Štai toks vyriškas požiūris į abortą. Niekas čionai nesiruošia teisinti netiesiogiai kaltų vyrų, kurie pastūmėja priimti tokį „patį paprasčiausią“ sprendimą. Tačiau vienas dalykas dviejų valandų vėlavimas į pasimatymą, valandiniai pokalbiai telefonu su mama (beje, kam mama, o kam ir uošvė), klaikios sąskaitos už grožio salonus: visa tai moterims atleistina. Ir visai kas kita, kai moteris ateina pas subjektą su baltu chalatu ir duoda jam leidimą užmušti joje užgimusį žmogų.

Šaltinis