Žmogus - ne konservų skardinė

Žmogus – ne konservų skardinė

Kai kurie žmonės sako, kad jiems pakanka pusvalandžio, kad pokalbio metu atskleistų pašnekovą, suprastų, kas jis per žmogus. Amerikiečiai apskritai tvirtina, kad 80-90% informacijos apie žmogų gauname per pirmas penkias bendravimo minutes.

Susimąsčiau apie savo pokalbius su žmonėmis. Niekada nekėliau sau tokio uždavinio – atskleisti žmogų, aš tiesiog sėdžiu ir kalbuosi. Jums neatrodo, kad laikas ir žmogaus perpratimas apskritai neturi jokio tarpusavio ryšio, kad tai dvi visiškai skirtingos kategorijos? Tai tas pats, kaip matuoti svorį centimetrais. Bet jeigu žmogaus neatskleisti – koks turi būti pokalbio tikslas? Manau, pats pokalbis.



Žmogus – ne konservų skardinė. Mylėkite jį, o ne stenkitės atidaryti, atlupti, atverti.

Svarbiausia žmogaus savybė – mylėti žmones. Jeigu nesigauna mylėti, reikia bent domėtis, ko jam reikia. Jeigu nesigauna domėtis – laikykitės toliau nuo žmonių, kad nepakenktumėte nei jiems, nei sau.

Man tiesiog labai įdomu kalbėtis su žmonėmis – štai ir viskas. Aš neinu pas žmogų, kaip pas kažkokios savo problemos sprendimo priemonę. Tai labai žeminantis požiūris. Yra pašnekovų, kurie išsikelia tikslą pokalbio metu mane atskleisti, atidaryti, atlupti. Keistas požiūris. Žmogus, pasikartosiu – ne konservų skardinė.

Nemažai žmonių, ypač ne patys artimiausi, ateina, kad pašnekovą „atskleistų“, o tasai šitai jaučia ir jam nepatinka, kai jį šitaip išnaudoja. Pokalbis darosi panašus į tardymą policijoje.

Yra tokia teorija žurnalistikoje – jei uždavinėsi žmogui nepatogius klausimus, žmogus atsiskleis. Realybėje žmogus tokiu atveju užsisklendžia, kadangi jeigu jus kažkas puola – jūs slepiatės po šarvais. Niekada taip nedariau ir daryti nesiruošiu.

Būna situacijų, kai kalba nesimezga. Užduodate ilgą, sudėtingą klausimą, o pašnekovas duoda trumpą vienareikšmišką atsakymą. Galbūt tokiu atveju neverta tęsti pokalbio? Kartais geriau nutylėti. O jeigu jūsų pašnekovas nutilo, jūs patys kalti. Aš irgi kartais netyčia įstumiu pokalbį į aklavietę. Ir susigrąžinti pašnekovo pasitikėjimą paskui gana sunku.

Kokiu tikslu žmonės bendrauja?

Bendravimas turi tris tikslus – suteikti informaciją, gauti informacijos ir patirti malonumą.

Bendravimui galima priskirti ne tik dialogą, bet ir kitus informacijos gavimo būdus – iš žmogaus, filmo, miesto.

Kad gautume iš šių šaltinių informaciją, svarbiausia – padaryti juos savo dėmesio centrais.

Visos bendravimo problemos, tame tarpe bendravimo su vaikais ir draugais, kyla dėl to, kad bendraujame atsainiai, paskubomis. Mes puikiai suprantame, kad neįmanoma paskubomis ir atsainiai įkalti vinies, tačiau įsitikinę, kad galime lyg tarp kitko pasiteirauti vaiko ar draugo, kaip reikalai, viskas normalu? Ir išsivaikščioti. Viskas, pabendravome.

Svarbiausias bendravimo dėsnis – mes turime susikoncentruoti ties pašnekovu.

Jeigu jau siekiame bendraudami gauti informacijos, tai ši informacija turi tapti naujiena, o ne patvirtinimu tų faktų, kuriuos mes ir šiaip jau žinome. Neretai kalbėdami su žmogumi mes patvirtiname tai, ką jau žinome, o nesiaiškiname, ko dar nežinome.

Žmogaus galvoje gyvena dvi būtybės – Galvojanti ir Įrodinėjanti. Jų tarpusavio santykiai labai įdomūs: apie ką Galvojanti pagalvos, Įrodinėjanti būtinai tai įrodys. Kitaip sakant, nėra nieko tokio, ko žmogus pats sau neįrodytų.

Pavyduolis suranda milijonus įrodymų, kad mylimoji neištikima. Žmonės, kurie laiko Hamletą bepročiu, suranda įrodymų, kad jis išprotėjęs. Žmonės, kurie jį laiko nuostabiu žmogumi – įrodo sau, kad jis nuostabus.

Dėl to, jei bendraujate su žmogumi, kad jam kažką įrodytumėte (atėjote įrodyti žmogui, kad jis kvailys, o pas moterį atėjote įrodyti, kad esate labai protingas) – jūs būtinai šitai sau įrodysite, tačiau jokios informacijos negausite. O jeigu norite gauti informacijos, būkite atviras pašnekovui kaip švarus popieriaus lapas.

Bendravimas – vienintelis būdas surasti su žmogumi kažką bendro

Tai įmanoma tik tada, jei atrandate jame kažką naujo, įdomaus. Tarpusavio supratimui kartais trukdo semantinis triukšmas – neteisingai suprasti žodžiai. Tarkime, žodį „mėsa“ visiškai skirtingai supranta medžiotojai ir vegetarai, dėl ko susidaro prasmės iškraipymai.

Kaip žmonės susikalba – apskritai nesuprantama.

Begalė problemų iškyla dėl to, kad jums atrodo, jog žodžiai „meilė“, „gyvenimas“, „bendravimas“ ir kiti turi visiškai aiškią ir suprantamą prasmę. Žmogus sako „Aš tave myliu“, ji atsako „Aš tave myliu“. Jis supranta, kad meilė – tai kai žmogus jį palaiko ir visada yra greta. O jai atrodo, kad meilė – kai jis suteikia jai visišką laisvę, pasitiki ja. Rezultatas – žmonės išsiskiria, kadangi neišsiaiškino, ką abiem reiškia „meilė“. Tai visiškai nereiškia, kad kažkuris iš jų teisus, o kažkuris neteisus. Tai reiškia, kad jie skirtingai suprato žodžio prasmę.

Arba vienas pašnekovas ištraukė iš kito pašnekovo žodžių kažką sau užgaulaus, o antrasis net nesuprato, kas atsitiko, kokie jo žodžiai galėjo užgauti. Ar ne geriau iš karto pasakyti, kas negerai? Daugiau bendravimo padės nepriskaldyti malkų.

Dėl to manau, kad tarpusavio nesupratimas – tai visiškai normalu. Tiesiog reikia adekvačiai į tai žiūrėti. Ir jeigu kartais mes imame ir susikalbame – čia jau tikras stebuklas. Nuostabus artimo ir tikro bendravimo stebuklas.

Šaltinis