Žmonėse mus erzina tai, ką turime savyje patys

Žmonėse mus erzina tie bruožai, kuriuos ir patys turime. Tiksliau, mes negalime tų bruožų pripažinti ir priimti. O bruožų, kurių patys neturime, kitame žmoguje galime paprasčiausiai nepastebėti arba žvelgti į juos abejingai.

Žmonės nepateisina mūsų lūkesčių. Kuo artimesnis žmogus, tuo „savesniu“ jį laikome ir tuo daugiau reikalaujame. Tačiau jis juk turi savus tikslus ir siekius, ir jis neprivalo, o ir negali padaryti mūsų laimingais.

Mus erzina svetima sėkmė. Taip yra dėl to, kad imame lyginti savo silpnas puses su kitų žmonių stipriosiomis. Šito išmokė tėvai, mokytojai, visa visuomenė, kurioje propaguojamas rungtyniavimas, nepakantumas klaidoms, visuomenė, kuriai visiškai nusispjauti į žmogaus individualumą ir asmeninius polinkius.

Mes stačia galva neriame į materialumą, vertybe tampa materialūs darbai, už kuriuos mokame pinigus (taip sunkiai uždirbtus!) ir visiškai nevertiname tikrųjų vertybių – tarpusavio santykių, viso to, kas tenka mums absoliučiai nemokamai. Mes mylime daiktus ir naudojamės žmonėmis. Kitaip sakant, su žmonėmis elgiamės kaip su daiktais.

Mes negyvename dabartimi, o kankinamės praeityje, nerimaujame dėl ateities. Kaip dažnai mes vietoje to, kad pasimėgautume momentu, dovanotume ir priimtume meilę, pagarbą ir pripažinimą, viską sugadiname prisimindami praeities negatyvą ar drebėdami iš baimės dėl ateities.

Štai tokią susikūrėme sau visuomenę. Ir kad ją pakeistume, reikia pradėti nuo savęs. Kitaip sakant, už visuomenę yra mes visi esame atsakingi kiekvienas atskirai ir visi drauge.

Ką gali padaryti vienas žmogus? Asmeniškai aš visada užduodu sau tokį klausimą: „Jeigu ne aš, tai tuomet kas?“ Atsakomybė – laisvės pagrindas. Ir štai kas iš viso to gaunasi:

Nemeilė sau ir savęs nepripažinimas gimdo aplinkinių nemeilę, nes aplinkinis pasaulis – tai tik vidinio pasaulio atspindys;

Negatyvios emocijos, iš kurių ir susideda gyvenimas, nuspalvina mūsų realybę atitinkamomis spalvomis. Mes patys pritraukiame nesėkmes;

Susierzinę mes netenkame savo jėgos. Pareiškiame pasauliui, kad štai šitie pasibjaurėtini žmonės įtakoja mūsų gyvenimą. Ir pasaulis paslaugiai mums atsako: „Klausau, šeimininke!“

Ką daryti?

Visada vis iš naujo sau priminti, kol tai netaps mūsų charakterio dalimi, kol nepradėsime to jausti visa savo esybe, kad mes ir jie – viena visuma. Kad negalima nieko laimėti kitų žmonių sąskaita, tačiau labai įmanoma – visiems drauge. Kad kiekvienas žmogus atėjo į šį pasaulį spręsti savų uždavinių ir dėl to niekas nieko mums neskolingas ir nieko neprivalo.

Pripažinti save visą, pamilti, nustoti lyginti save su kitais. Pripažinti tiek savo privalumus, tiek trūkumus, nes kiekvienoje tamsioje sielos kertelėje gali slypėti lobiai. O kai pripažinsime ir pamilsime save, automatiškai pamilsime ir pripažinsime kitus tokiais, kokie jie yra.

Turime prisiimti atsakomybę už visus žmones, kuriuos įtraukiame į savo gyvenimą. Kiekvienas sutiktas žmogus parodo mums mus pačius, žmonės lyg veidrodžiai atspindi mūsų pačių santykius su pasauliu.

Mes visada laisvi patys pasirinkti kaip reaguoti į kito žmogaus elgesį. Mes pajėgūs nereaguoti automatiškai (pykti dėl įžeidimo ar džiaugtis pagyrimu), mes pajėgūs patys pasirinkti savo jausmus, t.y. reaguoti kūrybiškai.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI