Žodžiai-ir-poelgiai

Žodžiai ir poelgiai

Visi žino, kas yra blogai ir kas yra gerai. Daug žmonių yra pirmaklasiai „patarėjai“, ir tokių žmonių mes įpratome klausyti, automatiškai pasitikėdami jų žodžiais.

Tai, žinoma, gerai, kai pasitikėjimas tampa bendravimo pagrindu. Tačiau nežiūrint į pasitikėjimą, mes turime patikrinti, ar sutampa žodžiai su veiksmais. Daugybė mėgėjų švaistytis patarimais patys jų nesilaiko. Šis veidmainiškumas itin stipriai pasireiškia auklėjant vaikus.



Tėvai draudžia: gerti alų, rūkyti cigaretes, žiūrėti televizorių, žaisti kompiuterinius žaidimus, švaistyti pinigus nereikalingiems žaislams, draugauti su „ne tais“ draugais. Verčia savo atžalas mokytis, daugiau skaityti, laikytis tvarkos, valytis dantis, laiku gultis miegoti ir t.t. Taip ir turi būti, kai vyresni padeda jaunesniems, labiau patyrę moko mažiau patyrusius.

Tačiau ramybės neduoda viena smulkmena – kodėl mes reikalaujame iš kitų to, ko patys nedarome? Tai mažiausiai nesąžininga, o iš tikrųjų – gryniausia diskriminacija. Esu tikras, kad reikia atitikti tai, ką kalbi, kitaip neverta kalbėti.

Neverta raginti ką nors laikytis tvarkos, jeigu pats nesugebi jos palaikyti, versti mokytis, kai pats per pastaruosius metus neperskaitei nė vienos knygos, versti kalbėti teisybę, kai pats susipainiojai meluose, raginti užsiimti sportu, kai pats „sportuoji“ su buteliu alaus priešais televizorių… Sąrašas begalinis.

Autoritetų nėra – yra tiesa. Reikia mokėti kritiškai vertinti tai, kas pasakyta, nežiūrint į kalbančio autoritetą. Priešingu atveju taip ir tęsis šita beprotybė, kai ateini pas sergantį daktarą, kad sužinotum, kaip būti sveiku, kai klausi kaimyno patarimo, kokias geriau pirkti akcijas, kur patikimiau investuoti, kai virtuvėje, šeimos rate priimi sprendimą už ką balsuoti, kai renkiesi profesiją, remdamasis atstumu iki artimiausio universiteto.

Laikas liautis sau meluoti ir žvelgti į kalbantįjį plačiai atvertomis akimis. Kas tai kalba? Tas žmogus, kuris vien kalba, ar tas, kuris savo poelgiais patvirtina pasakytus žodžius? Jis pat sugebėjo, ar tiktai girdėjo, „kaip dainuoja tas operos dainininkas“? Kritiškai vertinti tai, kas sakoma – svarbiausias mąstančio žmogaus įgūdis. Ir kai kažką patys „kontroliuojate“, nepamirškite ir patys stengtis savo poelgiais atitikti tai, ką sakote.

Šaltinis