Antrosios puselės iliuzija. Kodėl po vestuvių baigiasi laimė – 2 dalis

Pradžia

Kovos už teisę būti „vaiku” poroje instrumentai

Kaltinimų kūjis. Vidinis vaikas negavo to, apie ką taip ilgai svajojo. Ir tai kelia jam įsiūtį. Jis pasirengęs viskam, kad gautų, ko nori: „Man reikia šito tiesiog dabar! Aš to nusipelniau! Tu privalai man tai duoti, juk aš tavo žmona/vyras! Man nusispjauti, ką tu galvoji ir jauti!” Visos šios agresijos šaknys slypi praeityje, kai mažylis buvo ignoruojamas, žeminamas, kai buvo pažeidinėjama jo asmeninė erdvė ar netgi patyrė prievartą (nesvarbu, kad tai buvo „auklėjamoji prievarta”). Vaikas nori, kad partneris tučtuojau pasikeistų ir pavirstų tuo šiltu ir mylinčiu, kokiu buvo iki šiol.

Tiktai jokios šilumos nebus. Agresija gimdo atsakomąją agresiją, partneris pradeda gintis ir siekia sunaikinti atakuojantį objektą. Jis užsisklendžia savyje, o tai dar labiau sustiprina pirmojo partnerio paniką, jis pradeda chaotiškai mosuoti savo kūju į visas puses. Skandalas suteikia laikiną palengvėjimą dėl tos priežasties, kad tai geras būdas išreikšti save, išlieti savo vidinio vaiko skausmą – šito žmogus negalėjo padaryti vaikystėje. Gaila, bet pozityvių permainų tokia taktika neatneš, juk visos pastangos nukreipiamos tam, kad pakeistume kitą žmogų, partnerį, o ne save.

Manipuliacijų kabliukai. Vidiniam vaikui vaikystėje ne kartą teko įsisąmoninti, kad nuoširdumas, sąžiningumas ir tiesūs prašymai nesuveikia. Kad gautum trokštamo dėmesio reikia paleisti į darbą įvairiausius triukus, pasinaudoti įvairiais instrumentais – pinigais, seksu, statusu, amžiumi, valia, gailesčiu, pykčiu, nuoskauda, kaltės ar gėdos jausmais. Labai gerai padeda partnerio dresiravimas rimbu ir pyragu, arba žaidimas „šalčiau-karščiau”.

Laikui bėgant manipuliacijos tampa natūraliu bendravimo su kitais žmonėmis stiliumi ir žmogus jas naudoja automatiškai, visiškai nesuvokdamas, ką daro. Kiti žmonės, kurie norom nenorom turi su tokiu manipuliatoriumi bendrauti, supranta, kad šis bendravimo būdas kažkoks nelabai sveikas ir stengiasi vengti kontaktų, o jeigu nėra galimybės – užsidaro savyje arba slepiasi alkoholio pagalba. Vidinis vaikas pasijaučia atstumtas ir dar labiau išsigąsta.

Keršto durklas. Kai kitas žmogus skaudina, į šį skausmą sudėtinga atsakyti iš karto. Iš pradžių reikia susidoroti su šoku, sumišimu, pažeminimu. Dažniausiai užsidedame abejingumo kaukę ir atidedame nuoskaudą geresniems laikams. Tačiau vidinio pasitenkinimo nejausime iki to laiko, kol skriaudėjas neužmokės už savo niekšybę. Kerštas gali būti taip ir išsakomas: „O pameni, kaip tu…” Arba gali pasireikšti netiesiogiai, kaip distancijos nusistatymas žmogaus atžvilgiu, sarkazmas, sabotažas ir kiti veiksmai, skirti nubausti prasikaltusį. Vidinis vaikas labai ilgai prisimena skriaudas ir nenusiramins, kol neapmokės visų „skolų”.

Kartais pasitaiko, kad tiesiogiai skriaudėjui atkeršyti neįmanoma, tada keršto objektais tampa vaikai, tėvai ar kiti artimi žmonės.

Maloningumo taurė. Kai visi bandymai išsikovoti meilę ir šilumą baigiasi nesėkme, partneris netenka vilties. Šioje būsenoje jis galutinai praranda orumą ir pradeda kaulyti dėmesio kaip išmaldos. Ir kuo daugiau ir ilgiau kaulija, tuo didesnį pažeminimą jaučia. Iš dalies jis supranta, kad tokiu metodu irgi neįmanoma gauti, ko nori, ir netgi žino, kad jį gali atstumti. Jis gali sukti savo fantazijose įvairiausių dramų filmus, kuriuose partneris jo visiškai nepaiso ir palieka. Ir šitos baimės galiausiai išsipildo. Žmogus pats atsiklaupė ant kelių ir būtent tuo atstūmė aplinkinius.

Nevilties duobė. Kai žmogus nuleido rankas ir nutraukė visus mėginimus pakeisti partnerį, jis užsidaro savyje. Užsisklendžia saugioje, uždaroje, izoliuotoje erdvėje, kuri tokia pažįstama iš vaikystės laikų. Jis užrakina visas duris ir sustingsta. To prireikia, kad galima būtų atsikvėpti, atgauti žadą. Žmogus negali ilgai ištverti be meilės, dėl to, sukaupęs jėgų, jis vėl pabandys patenkinti šį poreikį. Ir naujas gyvenimo etapas vėl rieda senomis, išvažinėtomis vėžėmis, iš kurių žmogus ką tik buvo ištrūkęs.

O jeigu jam nepakanka drąsos ir jėgų eiliniam etapui, jis pasiberia į depresiją, gali pavirsti ciniku.

Kaip nustoti suktis užburtame rate?

Kai sako liaudis – svetimoje akyje šapelį įžiūrime, o savoje – rąsto nepastebime. Pažvelgti į save iš šalies ir suprasti, kokias strategijas naudojame – nelengva. Dažniausiai svarbiausia agresijos, kurią rodome aplinkiniams priežastis yra ne reakcija į šio momento situaciją, o iš vaikystės atsineštos nuoskaudos ir baimės. Svarbu pažymėti, kad pats agresorius įsitikinęs, kad jo elgesys pateisinamas, o poelgiai – visiškai teisingi ir adekvatūs.

Kad išsiaiškintume savo mėgstamas strategijas, pakanka užsirašyti atsakymus į šiuos klausimus, o paskui juos paanalizuoti.

  • Kokią iš išvardintų aukščiau reakcijų aš naudoju, kad gaučiau meilės, dėmesio, pinigų?
  • Ką būtent darau, kai noriu kažko pasiekti?
  • Kaip reaguoju, jei kitas žmogus pasako „ne” arba ignoruoja mano norus?
  • Ar galiu gauti, ko trokštu, nenaudodamas mėgstamų strategijų? Kaip būtent?

O jeigu mes ilgą laiką įsmukdavome vis į tas pačias duobes ir nekeitėme savo elgesio, o mūsų giluminiai poreikiai liko nepatenkinti, tada gyvenimo scenarijus gali plėtotis vienu iš šių variantu.

Artumo vengimo strategijos

„Vyrai kaip autobusai, vienas nuvažiavo – atvažiuos kitas”. Kai tik įsimylėjimo kvaitulys išsisklaido, kai pamatome šalia realų žmogų su jo trūkumais, mūsų iliuzijos išgaruoja ir pajuntame nusivylimą. Tačiau suprasti, kad problemas sukėlė mūsų pačių iliuzijos ir kad keisti reikia jas, o ne artimą žmogų – labai sudėtinga. Žymiai paprasčiau kaltinti kitą. Galvoje sukasi iš pirmo žvilgsnio labai protingos mintys: „Jeigu prasidėjo tarpusavio nesupratimas ir konfliktai, reiškia, šis žmogus man netinka. Laikas baigti santykius, šie santykiai – kelias į niekur. Nėra jokios prasmės bartis ir mėginti kažką pakeisti. Reikia ieškoti tinkamesnio partnerio. Santykiai neturi būti sudėtingi, man nereikalingos dramos. Tinkamas žmogus duos man viską, ko noriu”.

Nepriklausomybė. Po eilinio nusivylimo padarome išvadą: „Laikas baigti tas beviltiškas pastangas susirasti žmogų, kuris mane priims ir pamils. Visa tai pasakos. Niekas manimi taip gerai nepasirūpins, kaip aš pats. Panašu, kad vienatvė – tai mano karma. Nėra nieko tokio, ko negalėčiau padaryti savo labui aš pats. Iš tikrųjų tai žymiai paprasčiau, nei stengtis kurti su kuo nors santykius. Įsimylėti ką nors nėra jokios prasmės. Vis tiek viskas baigsis tragedija”.

Tokią išvadą padaręs žmogus labai bijo, kad kažkas supras, kaip jam reikia meilės ir rūpinimosi. Galiausiai jis pradeda neigti tai, ko jam taip trūksta. Ir visas jėgas eikvoja tam, kad kontroliuotų save, savo emocijas, mintis, kitus žmones ir netgi gyvenimą. Jis didžiuojasi, kad yra laisvas ir nepriklausomas nuo aplinkinių ir tuo pat metu pradeda formuotis neįveikiama trauka vis didesnei valdžiai, seksui, pinigams, alkoholiui, narkotikams, sekinančiam darbui ar nuotykiams.

Savarankiškumo iliuzija, kaip ir iliuzija apie idealų partnerį, labai patikimai apsaugos mus nuo realaus pasaulio ir nuo artumo baimės. Mes patys nesuprantame, kad šito bijome. Pajuntame tą baimę tik tada, kai tampame artimi su kokiu nors žmogumi. Ir iš tos baimės tuojau pat nutraukiame santykius. Nepriklausomybės kaina – neigimas, kad aš esu pažeidžiamas. O paradoksas slypi tame, kad meilė įmanoma tik ten, kur galime nusiimti kaukes, ir parodyti, jog esame pažeidžiami, jautrūs, kad mums reikia kito žmogaus.

Aš čia išvis ne prie ko, viskas – dėl partnerio. Šitos strategijos prasmė yra ta, kad aš – nekalta avelė, vargšė tyra būtybė, o štai partneris – piktas, klastingas vilkas. Ir būtent jis daro visas įmanomas nuodėmes. Šitaip prastai susiklosčiusios aplinkybės nuo manęs absoliučiai nepriklausė, aš nieko negalėjau padaryti. Kaip apskritai galima kažką padaryti, jeigu aš vienas stoju prieš likimą ir visus blogus žmones aplinkui? Visų nelaimių priežastis slypi kažkur išorėje ir aš jos negaliu kontroliuoti.

Nors iš tikrųjų tai viso labo iliuzija. Aplinkiniai kaip veidrodžiai atspindi mūsų tikrąją esybę. Tačiau pripažinti šį faktą labai sunku, kadangi reikia pažvelgti tiesai į akis, susidurti su savo skausmu ir nusivylimu. Kur kas lengviau apkaltinti kitus, o save patį laikyti ir vaizduoti angelu, nei pergyventi tą susidūrimo su realybe skausmą ir prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta ir apskritai už visą savo gyvenimą.

Užsitęsusios krizės ir sunkumai gali sugadinti netgi pačius perspektyviausius santykius, jeigu vyras ir moteris iš pat pradžių tikėjosi, kad saldainių ir puokščių etapas tęsis visą gyvenimą. Tačiau norime mes to, ar nenorime, o praėjus tam tikram laikui buitiniai nesklandumai ir kasdieninė rutina paverčia įsimylėjimą susierzinimu. Mes pasijaučiame apgauti:

-Ne, tai ne princesė – tai pasibjaurėtina isterikė, kuriai amžinai viskas blogai ir visko negana. Na ir kas, kad ji graži – joks grožis nekompensuos tokio siaubingo charakterio. Nebeturiu daugiau jėgų kentėti jos išsidirbinėjimų!

-Ne, tai ne princas! Tai – save įsimylėjęs narcizas, kuris nieko, išskyrus save patį, nepripažįsta ir su niekuo nesiskaito. Ir kas man iš to, kad jis vėl pakilo aukštėliau karjeros laiptais, jeigu dėl to jis apskritai nustojo mane pastebėti!

Nusiėmę rožinius įsimylėjėlių akinius, vyras ir moteris staiga supranta, kad neįmanoma gyventi su žmogumi, kuris murkdosi savo iliuzijų baloje ir bando realybę pritempti prie savo fantazijų ir lūkesčių. Jis negali tapti patikima atrama, kadangi jam pačiam reikalingas svetimas kūnas ir kraujas, kad galėtų išgyventi. Aš čia, žinoma, smarkiai sutirštinu spalvas, tačiau mano klientai, pergyvenantys šeimos dramas, būtent taip aprašo savo situaciją.

Vienintelis kelias į tikrąją meilę ir artumą eina per mūsų baimes ir visus su meile susijusius nusivylimus, tenka pažvelgti jiems tiesiai į akis. Bet kokia psichologinė trauma vis kartojasi ir kartojasi gyvenime tuo tikslu, kad mes pagaliau ją pergyventume ir sudegintume tą emocijų krūvį, kurį trauma kitados mumyse užkonservavo pasąmonėje. Kol vengiame negatyvo ir vaikomės vien pozityvo, mes negalėsime tapti atspariais ir tvirtais, menkiausi nesklandumai išmuš mus iš pusiausvyros, sugriaus visą pasaulio paveikslą arba privers viską mesti ir pradėti iš pradžių. Labai svarbu suvokti savo tikruosius poreikius, pripažinti juos ir surasti būdų, kaip juos patenkinti, kitaip metų metus ieškosime idealaus partnerio, kuris „padarys mus laimingais”. Tai labai pavojinga klaida, nes laukti galima amžinai, o gyvenimas, kaip žinia, turi pabaigą.

Ar pastebėjote, kad visų pasakų herojų gyvenimas turi tris pagrindinius etapus:

  • Laiminga vaikystė, kur yra stipri, gera ir mylinti tėviška figūra (mama, tėvas, sesuo, auklė), kuri visada paguos, apgins ir palaikys;
  • Išbandymų periodas, kai herojus leidžiasi į kelią ir klajonių metu ne vieną kartą nusivilia, kažko netenka, susiduria su įvairiomis kliūtimis, baimėmis, pabaisomis. Ir tais momentais jis neturi nieko, kas jį paslėptų ar apgintų. Tenka pažvelgti į akis rūsčiai, kompromisų nepripažįstančiai realybei. Kartais jam pavyksta rasti saugią slėptuvę ar ištikimų draugų;
  • Pasakose apie tai nekalbama, kadangi pasakos kalba tik apie tuos, kurie įveikė kliūtis. Laimę santuokoje suranda tik tie, kurie sugebėjo išgyventi atsisveikinimą su vaikyste, su viltimis, kad gyvenimo kelias bus lengvas ir nereikalaujantis pastangų. Taip pat žmogus turi suprasti, kad tinkamas partneris ir ištikimas bendrakeleivis yra ne gražus paveiksliukas, o tasai žmogus, kuris turi panašias vertybes ir panašius tikslus. Kad pereitume į šitą lygmenį, būtina atsisveikinti su savo egocentrizmu ir iliuzijomis, jog esame visagaliai ir išskirtiniai. Reikia suvokti savo neidealumą, pažeidžiamumą ir su tuo susitaikyti. Tai labai sunkus procesas, žmogus tarsi miršta ir atgimsta iš naujo.

Meilė – tai būsena, kai gali būti pats savimi greta žmogaus, kuris lygiai taip pat yra pats savimi ir tuo pat metu judu priimate vienas kitą, pripažįstate, gerbiate, turite bendrų tikslų ir interesų.

Tikroji meilė kyla tarp partnerių, kurie nesistengia vienas kito perauklėti ir „patobulinti”, o žvelgia į realų žmogų su visais jo trūkumais ir keistenybėmis, neprisikuria sau toli siekiančių lūkesčių, o tiesiog mėgaujasi momentu ir vertina tai, ką turi. Tikrasis artumas atsiranda ten, kur mes galime parodyti kitam žmogui savo tamsiąją pusę – baimes, pažeidžiamas vietas, netobulumą – ir vis tieki susilaukti dėmesio ir supratimo.

Jeigu jums šiek tiek daugiau nei trisdešimt ir turite vilties ištekėti už princo, kaip tik atėjo laikas suprasti, kad iki šiol nesutikote idealaus partnerio ne dėl to, kad jis neegzistuoja gamtoje ar kad nepataikėte reikiamu laiku į reikiamą vietą, o dėl to, kad jus stabdo pernelyg dideli lūkesčiai, baimės ir abejonės. Norint kažką pakeisti gyvenime, būtina suprasti, jog mūsų širdyje gyvena traumuotas vaikas, trokštantis tėvo ir mamos (partnerio pavidalu). Bet mes gi jau ne vaikai, o partneriai – ne potencialūs tėčiai ir mamos, o suaugę žmonės.

Ir kol leisime vairuoti savo gyvenimą šiam vaikui, jis iš visų jėgų ginsis nuo skausmo ir sieks realizuoti savus planus bet kokiais įmanomais būdais. Be to, taip ir nesulaukęs tėvo/mamos, jis jausis silpnas, priklausomas nuo kitų nuomonės ir negalės pats savęs realiai įvertinti, dėl to ir įdomūs partneriai nekreips į jį dėmesio. Ir visa jo gyvenimo prasmė susives į tai, kaip gauti meilės ir tuo pat metu likti saugiam.

Taip jis ir vaikštinės pakrante, stengdamasis kyštelėti koją į vandenį ir baisiai to vandens bijodamas, o taip pat bijodamas nueiti kur nors kitur. O jeigu jam visgi pavyks susiliesti su pačiu savimi, jis atšoks, tarsi apiplikytas, kadangi artimas kontaktas apnuogina pačias aštriausias ir skausmingiausias traumas. Vaikystėje patirtų pažeminimų skausmas pavirs keršto kalaviju, nukreiptu į dabartinį partnerį ir tą viduje tūnančią vienatvę. Ir bus kaip tame anekdote: „Ežiukai badėsi, žliumbė, cypė iš skausmo, bet nenustojo graužti kaktuso”.

Vienintelis kelias į laimingus santykius – išgydyti ir užauginti savo vidinį vaiką savarankiškai. Pats greičiausias ir pigiausias būdas tai padaryti – profesionali psichologinė pagalba. Sveikas vidinis vaikas – tai milžiniškas džiaugsmo, kūrybos ir nuoširdumo resursas. Taip pat labai svarbu nusiimti apsaugines kaukes ir išmokti jau pažinties stadijoje parodyti tikrąjį save ir kalbėti apie savo tikruosius troškimus. Tai, žinoma, atsijos dalį potencialių partnerių, bet užtat padės išvengti nusivylimų ateityje.

b17



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *