Po mano straipsnio apie sijonus, nemažai skaitytojų nutarė pamėginti. Tačiau anaiptol ne visos gavo rezultatą. Daug parašė, kad susidūrė su problemomis: prie jų ėmė kibti vyriškiai, buvo nepatenkinti savi vyrai, buvo paprasčiausiai nepatogu ir t.t.
Viena iš eksperimento žlugimo priežasčių yra ta, kad mūsų sijonai ir suknelės dar blogesnės už kelnes, energetine prasme.
Žvelgiant fiziologiniu aspektu – kad moterišku organų srityje niekas nebūtų sutraukta ir suspausta, tai mini sijonėlis yra geriau už džinsus. O energetikos aspektu – kur kas blogiau. Dėl visos eilės priežasčių.
Apnuogintos moters kojos kelia vyrams labai stiprų geismą, kurį jiems labai nelengva suvaldyti.
Taip pat per apnuogintą kūną mes švaistome kairėn ir dešinėn savo moterišką energiją, kurią taip ilgai kaupėme.
Mini sijonas išties smarkiai kausto judesius – sėdėti, pasilenkti, lipti laiptais yra sunkiau.
O be trumpų sijonėlių (trumpais aš laikau visus, kurie neuždengia kelių), yra dar iškirptės, perregimi, smarkiai aptempti ir prigludę drabužiai.
Apskritai tai drabužiai turi aprengti. Jie egzistuoja tam, kad pridengtų kūną nuo pašalinių žvilgsnių. Ir jeigu pasižiūrėsime į įvairių šalių tradicinius drabužius, pamatysime, kad moterys dažniausiai nešiojo ilgas sukneles, sarius ir t.t. Visi šie drabužiai buvo pakankamai laisvi, neaptempdavo kiekvieno kūno išlinkio. Buvo paliekama erdvės fantazijai. Uždengdavo nuo pašalinių žvilgsnių kojas, pečius, krūtinę, pilvą.
Dabar daug mergaičių stengiasi apnuoginti viską, kas įmanoma. Drabužiai šiandien labiau nurengia, nei aprengia. Kaip maksimaliai viską apnuoginti ir galvoti, kad tu vis dar apsirengusi? Štai tokie šiuolaikinės kultūros vėjai. Ir prasideda visa tai jau vaikystėje. Pačios mamos moko dukras taip rengtis – dešimties metų mergaitės jau apnuogina pilvukus, dėvi trumpas prigludusias suknutes su iškirptėmis. Ir netgi liemenėles push-up. Sulaukus dešimties metų! O kas toliau? Kokį pavyzdį jos mato prieš akis? Ką rodo televizorius? Kaip rengiasi moterys gatvėse?
Ir ši tema niekada nepasens, kol mes rengiamės taip, kad tai atrodo iššaukiančiai. Mūsų drabužiai meta iššūkį – iššūkį kitoms moterims (katra iš mūsų gražesnė), vyrams (va kokia aš, pamėgink užkariauti), mums pačioms (pastoviai būti tonuse)… Ar galima tada stebėtis, kad 80% santuokų suyra, kad dauguma moterų nelaimingos, o pusė vaikų auga be tėvo? Visa tai – pasekmės. Ir prasideda viskas nuo smulkmenos – nuo drabužių. Nuo to, kaip mes pozicionuojame save šiame pasaulyje. Mes laikome save kūnu, kuriuo galima mėgautis (žiūrėti, liesti, megzti santykius). Arba kaip sielą, kuri turi kūną. Ir tas kūnas pridengtas nuo pašalinių žvilgsnių.
Apsidairykite aplinkui, jaunos merginos stengiasi maksimaliai atidengti viską, ką tik įmanoma. Parodyti savo puikias figūras visiems iš eilės. Manydamos, kad būtent taip atkreips vyrų dėmesį. Ir atkreipia. Tiktai koks tas dėmesys? Ar norisi merginoms jaustis seksualiniais objektais ir žaislais? Ar norisi joms atsitiktinių santykių. O gal visgi norisi pagarbos ir meilės? Ištekėti ir susilaukti vaikų? O kaip klaikiai atrodo moterys tame amžiuje, kai kūnas jau nebe toks patrauklus, kai atsirado nereikalingų kilogramų, nebeliko ankstesnio stangrumo, o iškirptės vis gilesnės, suknelės vis trumpesnės. Nors tikslas tas pats – susilaukti meilės, dėmesio ir rūpestingumo.
Mes paprasčiausiai nemokame kitaip. Mums kažkas įkalė į galvą, kad laiminga galima tapti tik tada, kai tavęs visi nori. Tik jeigu eini gatve, o vyrai krinta kaip kėgliai tavo kelyje. Ir kad tie vyrai imtų griuvinėti, kito būdo nėra. Nevaikščiosi gi po miestą, deklamuodama eiles, mojuodama savo siuvinėjimais ir paveikslais, kurie demonstruoja tavo sielos turtingumą ir grožį. O kūną demonstruoti labai paprasta. Ir vyrus priblokšti savo kūnu irgi įmanoma, daug proto ir pastangų tam nereikia.
Tikriausiai anksčiau ar vėliau visos mergaitės įveikia šį etapą. Kai mato, kad jų grožis joms padeda – į jas atkreipia dėmesį berniukai, į klubus ir šokius pradeda kviesti, noriau teikia pagalbą jei prireikia.
Drabužiai – tai daugiau negu drabužiai. Tai visuomenės kultūros ir moters moralės rodiklis. Kai tik atidengiame savo kūną, mes tarsi uždegame žalią šviesą vyrams, parodome jiems, kad esame atviros santykiams. O kadangi kūną mato visi, tai ir santykiai gali būti bet kokie, su visais, atsitiktiniai, vienkartiniai.
Mes jau seniai nesaugome savęs iki santuokos. Tačiau pastaraisiais metais mane šokiravo, kad jaunos merginos nebegali pasakyti, kiek seksualinių partnerių turėjo. Kai kurios skaičiuoja, ir tas skaičius siekia po kelias dešimtis, paskui susipainioja ir skaičiuoti nustoja. Mūsų laisvumas drabužiuose eina toliau ir prasiskverbia į mūsų požiūrį į seksualumą, santykius. Nors atrodo, kad nieko čia baisaus, kūnas gražus, slėpti nėra ko, prekė puikuojasi vitrinoje, nepatinka – nežiūrėk…
Dabar jau ir vaikams seksualinio švietimo vadovėliuose aiškinama, kad seksas reikalingas sveikatai, kad tai tas pats, „kas į tualetą suvaikščioti”. Ir galima be meilės. Kam išvis reikalinga ta meilė?
O kiek padaroma abortų? Klaiki statistika. Kiekvienais metais negimsta tiek vaikų, kiek žuvo žmonių per II Pasaulinį karą. Kažkas apie 50 milijonų. Didžioji dauguma šitaip užmušamų kūdikių užsimezgė per atsitiktinius susiporavimus. Nors yra ir dar kai kas, kas man baisiau už visa tai, už skyrybas ar abortus. Yra vaikai.
Neseniai, būdama Amerikoje, įsijungiau televizorių ir pataikiau tiesiai į šou. Grynai šiuolaikišką tokį šou. Apie laisvo elgesio, seksualinės revoliucijos ir visų kitų gėrybių pasekmes.
Esmė paprasta. Į laidą ateina moteris, kuri pagimdė vaiką. Ir atsiveda vieną ar kelis pretendentus į tėvystę. Laidos metu visa tai audringai aptarinėjama, o pabaigoje susumuojama – yra studijoje vaiko tėvas, ar nėra (pagal DNR analizę). Ir čia pat – sekančios laidos anonsas: mergina jau atvedė du pretendentas, nė vienas iš jų nėra tėvas, dabar ji atves dar du!
Susimąstykite, koks turi būti paprastų eilinių moterų lytinis gyvenimas, kad galima būtų kurti tokias laidas. Nors aš jau matau tokią programą ir mūsų televizijoje. Ateina žmonės, laidos vedėjas klausia:
„Nejaugi nesisaugojai, nors turi teisėtą žmoną?’
„Kiek kartų jūs buvote susitikę?”
„Kaip visa tai vyko?”
„Kodėl jūs manote, kad jis yra vaiko tėvas?”
„Kiek apskritai pas jus buvo partnerių?”
Ir t.t.
Mūsų pasaulis seniai liovėsi būti skaistus. Jis jau seniai nesiorientuoja į šeimos vertybes. Ir moterys šiame pasaulyje jau seniai nebe brangiakmeniai, kuriuos dera tausoti. Mes tapome eikvojama medžiaga, kuri padidina prekių pardavimus, jeigu papuošime apnuogintu pavidalu savo prekę. Mes tapome sistemos sraigteliais. Mes tapome tomis, kuriomis galima pasimėgauti ir išmesti. Kurias galima „pakabinti” nakčiai – ir už ačiū. Kuriomis galima naudotis ir nesusituokiant, neprisiimant atsakomybės.
O viskas dėl to, kad mes pačios nesuprantame, kokios esame vertingos. Pačios savęs nevertiname ir netausojame. Požiūris į save prasideda nuo to, kaip rengiamės. Ar bandome įrodyti kažką pasauliui savo iškirptėmis, ar siekiame išsikovoti meilę trumpais sijonėliais. O gal mes pasitikime savo grožiu ir vertingumu, dėl to gražiai pridengiame savo kūną. Ne maišais ir ne musulmoniškais nikabais, o gražiomis suknelėmis. Su sijonu žemiau kelių, uždengtais pečiais ir be gilių iškirpčių. Patikėkite manimi, tai kur kas gražiau atrodo.
Kokia puiki mergina, kuri šlama savo ilga suknele misto gatve. Ir į ją visi atsisuka. Ne liežuvius iškišę, ne seiles varvindami, o susižavėję ir jausdami pagarbą.
Padorumas prasideda nuo drabužių. Ir jis nieko nepaliks abejingu, nes tokia mergina iš vidaus kupina energijos ir jėgos. Tai jaučiama bet kokiu atstumu. Būti greta tokios moters – dovana. Nes moters padorumas sukuria tikrus stebuklus. O prasideda jie nuo drabužių. Ir pradėti niekada ne vėlu, kad ir kokia būtų jūsų praeitis – svarbu, ką darote šiandien, dabar, rytoj.
