Apie vertę

Mes įpratome manyti, kad visos gėrybės gyvenime pelnomos sunkiu darbu. Egzistuoja begalė patarlių ir priežodžių apie tai, kad nereikia ieškoti lengvų kelių, kad nemokamas sūris – tik spąstuose ir t.t.

Daugeliu atveju būtent taip ir yra. Bet ar visada? Ar atkreipėte dėmesį, kiek pasmerkimo ir nuvertinimo susilaukiama tais atvejais, kai nebuvo padėta “pakankamai daug” darbo ir pastangų?

Tarytum visą laiką reikėtų visiems įrodinėti: tai, ką turiu, užgyventa nepakeliamu darbu. Priešingu atveju tos gėrybės nieko nevertos, jos nesvarbios ir nevertingos. Mums netgi gėda, kad tai turime. Gėda žengti paprastesniu keliu, kai visi kamuojasi ropodami sudėtingais, juk ne veltui sakoma: “Per kančias į žvaigždes”. Ir neduok Dieve, papulti į žvaigždes be kančių!

Tipiškas dialogas:

-Koks gražus megztinis!

-Ai, nieko ypatingo, per akciją pirkau…

Arba:

-Ar žinai, kad jie persikraustė į naują butą?

-Ir kas čia tokio, tą butą jiems močiutė paliko…

Bet jeigu aš tame bute puikiai jaučiuosi, tai koks skirtumas, kaip jis man atiteko, jei tik kalba neina apie baudžiamojo kodekso pažeidimus? Ar tampa tas megztinis pasibjaurėtinas vien dėl to, kad pirkėja pasinaudojo nuolaida?

Išoriniai atributai – kaina, investuoto laiko kiekis – pradeda užgožti mums vidinį vertės pojūtį, nuosavus pergyvenimus – reikšmingas mums tas daiktas, ar nereikšmingas.

Suveikia ir atvirkštinis variantas: daiktas, į kurį investavome daug pastangų, mums pradeda atrodyti vertingesnis ir naudingesnis, jo dabar jau ir atsisakyti nesigauna, juk tiek jėgų paaukota, negi visa tai buvo veltui? O jeigu man blogai tame bute, ankšta ir trošku? Ar svarbu, kad įsigijau jį kankindamasis nemėgstamame darbe ir už kreditą?

Bandymai suteikti kokiam nors dalykui prasmę, vadovaujantis išoriniais atributais – gana klastingas dalykėlis. Atsiranda labai didelė rizika temptis sau ant kupros per gyvenimą tai, kad jau seniai netinka, neatitinka poreikių, realijų, troškimų. Maža to, kad taip gyvenant, nelieka vietos naujovėms, tai dar ir kiek jėgų eikvojama, kad suteiktum kažkokią prasmę, įtikintum save, jog visa ta našta – ne šiaip sau, kad ji man labai reikalinga.

Tokiame fone sugebėjimas palyginti vidinę ir išorinę vertę, sugebėjimas atsisakyti to, į ką daug investuota, bet ko savo viduje nebelaikai vertingu, sugebėjimas pripažinti realybę, remiantis jausmais, o ne išoriškais “kainoraščiais” – visa tai tampa didžiule išmintimi. Kelias iki jos – ilgas ir sunkus, tačiau jo pabaigoje suprasime, kad visa tai puikiausiai pasiteisino.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *