Ar galima perauklėti sutuoktinį

Dresiruotojos instinktas įskiepijamas moterims kartu su visais kitais prietarais ir klaidingais įsitikinimais. Dresiruoti vyrus jas išmoko. O paskui psichologai bando mokyti iš naujo, tik daro tai jau su gyvenimo smarkiai traumuotu žmogumi.

Tai ar galima perauklėti sutuoktinį?

Žiūrint, ko norite. Tiesiog pasiekti kompromisą dėl kokių nors buitinių įpročių labai lengva ir paprasta. Kitas reikalas, jeigu pasikėsinsite į gilumines struktūras – į asmenybę. Šioje vietoje iškyla svarbiausia klausimas: ar apskritai įmanoma pakeisti žmogaus prigimtį?

Pavyzdžiui, padaryti jį geru, neagresyviu, jautriu… labai patogiu jums pačiai ir visuomenei. Patogiu padaryti žmogų, deja, nesigaus. Jis visada ir viskame, visų pirma pats sau, bus nepatogus. Kartais jis, žinoma, apsimes baltu ir pūkuotu, tačiau tik trumpam ir tik vaikydamasis naudos. Nes, kaip sakė senovės išminčiai, „Pasistiebęs ant pirštų galiukų ilgai neišstovėsi. O žengdamas pernelyg plačiais žingsniais – toli nenueisi”. Žmogui visa tai nenatūralu.

Tačiau bandymų paversti žmogų idealiu visgi būta. Valstybiniu mastu. Ir nieko gero iš to nesigavo – vien tik fašizmas, totalitarizmas, masinės žudynės. Apie tai rašė britų klasikas Entonis Berdžesas knygoje „Prisukamas apelsinas”. O Stenlis Kubrikas susuko pagal šią knygą filmą. Kalba eina apie psichiatrų bandymus nuspręsti, ką tokio reikėtų panaikinti žmoguje, kad tasai nustotų siautėti. Išdegindavo ir išpjaudavo atitinkamas smegenų sritis, ir žmogus nusiramindavo. Tačiau kartu su agresija prarasdavo norą gyventi, sugebėjimą kurti ir apskritai viską, kas paverčia mus žmonėmis.

Bet mes gi tiek daug nenorime? Mums viso labo norisi, kad vyras mūsų visada ir visur klausytų ir mąstytų taip, kaip mums to norisi. Ir jūs žinote: kai kurioms moterims tai pavyksta! Mes turime į ką lygiuotis. Jeigu sugebėjo jos, tai kuo gi mes prastesnės? Ir visgi dar minutę palaukite, papasakosiu jums vieną istoriją.

Vienas karalius pasigyrė išminčiui, kad gali padaryti tai, ką padaryti pajėgus tik Dievas – pakeisti gyvų būtybių prigimtį. Karalius nustatė sau terminą – lygiai metus. O po metų, patenkintas, susikvietė į iškilmingus pietus aukšto rango svečius, įskaitant išminčių. Stalą vietoje oficiantų aptarnavo katinai, aprengti atitinkama uniforma. Jie be garso šmirinėjo nuo svečio prie svečio, įpildavo vyno, atnešdavo ir išnešdavo patiekalus. Kai kurie katinai grojo smuikais, kai kurie nuošaliau valė ir blizgino bokalus. Juos visus prižiūrėjo vyriausias katinas. Pietūs pasibaigė, visi svečiai puolė reikšti susižavėjimą karaliumi, o tas atsigręžė į išminčių, nepaprastai savimi patenkintas. Tačiau išminčius, nė kiek nesutrikęs, ramiai išsitraukė tabakinę, iš kurios išėmė ne žiupsnį tabako o porą pelių, kurias ir sviedė ant grindų. Katinai metė smuikus, padėklus su valgiais, ir klaikiai kniaukdami puolė gaudyti peles…

Kai kurios moterys, kaip tas karalius, labai ilgai stengiasi pakeisti tai, ko pakeisti neįmanoma ir negalima – žmogaus prigimtį. Ir kartais joms netgi pasiseka. Tačiau kai tik „katinas pamato pelę”, visos daug metų trukusios jų pastangos baigiasi tokiu grandioziniu skandalu, kad išgelbėti jas nuo asmeninės katastrofos pajėgus tik kvalifikuotas psichologas.

O jeigu anksčiau jos būtų sugebėjusios susirasti sau protingesnį užsiėmimą už katino mokymą vaikščioti su padėklu?

Tačiau laikas iššvaistytas. Publika skirstosi, stengdamasi nežiūrėti šeimininkei į akis…

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *