Kodėl sakoma, kad geri darbai sugrįžta? Kodėl taip malonu tuos gerus darbus daryti?

Atkreipkime dėmesį į tai, kad netgi labai jaunas žmogus pavadina save geru tik su tam tikra ironijos doze. Pasižiūri į veidrodį, pamato jame labai pažįstamą veidą ir taria sau: esi labai geras žmogus. Ir prunkšteli. Skamba keistokai, netgi nelabai įtikinamai. O kai pakartoja tą patį į veidrodį nežiūrėdamas: esi geras žmogus – nebesijuokia, nes skamba įtikinamiau.

Kalbėdamiesi su savimi, mes gana nuoširdžiai laikome save gerais. Taip yra dėl to, kad dabar nėra matomo pašnekovo, ir šitaip sakyti nėra gėda. O kai nėra gėda, mes šiuo posakiu labai tikime. Ir tik jei esame „obsesinio charakterio“ supermoralistai, depresyvūs ar kalti, tuomet save laikome blogais žmonėmis.

Tikėti, kad esi geras, yra labai žmogiška, ir tai yra vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių. Jei tik nesi baisiai išbadėjęs, verčiau išvis nevalgytumei, nei pavalgytumei, žinodamas, kad elgiesi blogai. Tarkime, kad apvalgai vaikus. Arba draugus. Arba kai pažemini, užgauni ką nors. Palieki nelaimėje. Už gera atsilygini blogu.

O ar visiems vienodai ateina supratimas, kad elgiesi blogai?

Pavadinkime „geru“ elgesiu tokį, kuomet rūpinamasi kitais pirmiau, nei savimi. O „blogu“- egoistišką. Nereikia įtikinėti, kad visuose žmonėse yra ir altruizmo, ir egoizmo užuomazgų. Ir kad pats didžiausias šviesuolis turi savo tamsiąją pusę. Tik kuri iš jų matoma, o kuri slapstosi? Ir kiek ilgai?

Suskirstykime žmones į kelias grupes:

1. Tai, kas priimta laikyti blogu ketinimu, šitiems išvis neateina į sąmonę: žmogus savo egoistinius polinkius tiesiog nuslopina pačioje užuomazgoje ir elgiasi gerai: natūraliai padeda nelaimėje, dalinasi paskutiniu geru, kurį turi. Ir atlygio ypatingo neprašo. Tokie vadinami „gerais žmonėmis“. Arba sakoma, jog jie „elgiasi žmoniškai“.

2. Blogi, egoistiniai ketinimai kitai grupei žmonių ateina į sąmonę, kuriam laikui sukelia vidinį konfliktą, o kartais netgi virsta veiksmais. Sako toks žmogus apie save: nusidėjau… Tačiau po to ateina graužatis, kaltės jausmas. Jūs labai norėjote valgyti ir suvalgėte visai šeimai skirtą pyragą. Jūs turėjote seksualinį nuotykį, ir dabar jums nemalonu prieš savo sutuoktinį. Jūs padarėte avariją ir pabėgote iš įvykio vietos.

Už kai kuriuos darbus numatyta net juridinė atsakomybė. Tačiau jus galima suprasti. Apie tokius žmones sako: „normalus“. Arba „elgiasi žmogiškai“. „Žmogiškai“ skiriasi nuo „žmoniškai“ tik viena raide, tačiau šitoje raidėje – didelis atstumas tarp mes tokie, kokie esame; žmogiški, su visais silpnumais“ iki „mes tokie, kokiais turėtumėm būti – būti vertais savo vardo, elgtis su žmonėmis žmoniškai“.

3. Blogi ketinimai ir veiksmai yra pateisinami prieš save patį ir yra norma. Vogti reikia, nes visi vagia. O kas nevagia, tas žioplys. Mušti kitą reikia, nes kitaip jis tave primuš. Kitais nesirūpink, nes užlips ant sprando ir naudosis. Čia blogis nesuvokiamas kaip blogis, o yra suprantamas kaip normalus pasirūpinimas savimi. Tokius žmones dažniausiai aplinkiniai pasmerkia, pavadina egoistais, tačiau vis dar laiko „normalias“ blogiukais. Dažniausiai mokyklose juos priskiria prie chuliganų, jaunystėje- prie „kriminogeninio“ jaunimo, o brandžiame amžiuje – prie „blogų“ žmonių, nuo kurių norisi laikytis toliau.

4. Blogis yra suvokiamas kaip Dydysis Blogis, žmogus jaučiasi apsėstas Šetono ir daro kitiems žalą iš principo, Aukštesnės jėgos pastūmėtas ir netgi su pasimėgavimu. Blogio darymas savaime yra vertybė, nes žmonės neverti egzistuoti: jis gali žudyti kitus, po to nusižudyti pats. Taip elgiasi žmonės, šaudantys taikius gyventojus. Tokius žmones vadina psichopatais, maniakais, psichiniais ligoniams ir apsėstaisiais. Taigi laiko juos nenormaliais.

Pastebėkime, kad absoliučiai gerų ir blogų veiksmų nebūna. Karo metu žudyti, kad nenužudytų tavęs, laikoma norma. O kaip jums situacija, kuomet tik vagystė gali išgelbėti jūsų vaiką nuo mirties? Jums būtina pavogti maisto ar vaistų, o gyvenate jūs kur nors skurdžioje Afrikos valstybėje. Mums tai „ekstremali situacija“, o štai pusei pasaulio gyventojų, gyvenančių nepritekliuje, tai gali būti norma.

Dar viena situacija, verčianti trinti ribą tarp gero ir blogo – geri ketinimai, vedantys prie pražūtingų pasekmių. Tėvai, kuriuos pačius augino nepritekliuje ir labai reikliai, siekia išlaisvinti savo vaikus nuo bet kokio deficito ir nuo bet kokių pareigų. Vaikai įpranta tik imti. Tėvus jie niekina, nes anie verčia juos jaustis skolininkais. Nedarydami gero sau pačiam, o tik besirūpindami savo artimu, mes prarandame jo pagarbą.

Ilgainiui suvokiame, kad patys sau esame negeri. Todėl laikykime mūsų supratimą apie gerumą tokiu:

gera yra elgtis taip, kad ir man, ir mano artimui gyvenimas pagerėtų. O kas yra „pagerinti gyvenimą“? Tai jau priklauso nuo šio konkretaus laikotarpio, šios konkrečios socialinės grupės reikalavimų, šios dienos papročių ir vertybių. Taigi „gėris“ ir „blogis“ tikrai nėra absoliutūs.

Situacija, kurioje tai ignoruojama, gali būti tokia: jūsų tėvai laiko gerais dalykais tokius:

• klausytis mokytojų ir tėvų;
• įsigyti vieną profesiją visam gyvenimui;
• tuoktis su žmogumi, su kuriuo turėjai intymius santykius;
• gyventi vienoje vietoje;
• vengti įtartinų, tèvų nuomone, žmonių: sektantų, homoseksualų, juodaodžių ir pan.

Jūs gi gyvenate Vakarų pasaulyje, kuriame gerais dalykais laiko kitokius:

• mokykloje turėti savo nuomonę ir diskutuoti su mokytojais, o vėliau – dėstytojais;
• turėti vieną, po to kitą išsilavinimą, o dirbti visai kitoje sferoje, ir keisti darbą priklausomai nuo aplinkybių kas kelerius metus;
• prieš susituokiant turėti keletą „bandomųjų santuokų“ ar išvis gyventi nesituokus;
• keisti gyvenamąsias vietas, miestus ir šalis;
• turėti savo draugų tarpe ir gėjų, ir kitos rasės žmonių, nebijoti netradicinių tikėjimų.

Mūsų sieloje vienas „gero“ elgesio supratimas kertasi su kitu „gero“ elgesio supratimas.

Tokiu atveju mums tenka išgyventi vertybinį konfliktą ir priimti, kad mūsų tėvams mūsų elgesys gali atrodyti „blogas“, tačiau mūsų draugams ir bendraamžiams – „geras“. Ir ne kartą mums gali tekti ginčytis, konfliktuoti ir aiškintis santykius su viena ar kita puse. Ar taip bus amžinai?

Labai geras dalykas – išmokti mąstyti dialektiškai, t.y. priimti, jog nuomonių nesutapimas, konfliktai ir santykių aiškinimas – normalūs dalykai, padedantys vystytis, o vystymasis – dalykas geras. Tai nėra labai naujas, bet vis dėlto nelengvai prigyjantis supratimas: SKIRTUMAI IRGI YRA GĖRIS. O TAIP PAT SKIRTUMAI YRA GROŽIS IR TIESA.

Originalas