Kartais labai skausminga suprasti kai kurias iš pirmo žvilgsnio paprastas mintis. Kaip gaila, ir kaip ne romantiška suvokti, kad tavo mylimasis gyvena šioje žemėje visai ne dėl tavęs, ne tam, kad tave globotų ir gintų nuo tavo paties gyvenimo. O juk viskas vyksta nepastebimai tau pačiam.
Tiek vaikystėje, kai tikimės ir laukiame tėvų teikiamo saugumo, tiek suaugusiame gyvenime laukiame, kad partneris mums padės, ves mus gyvenimo keliu, padarys mūsų gyvenimą įdomesniu, laimingesniu, užpildys jį prasme. Visa tai vyksta įsimylėjimo laikotarpiu. O apskritai visa tai – nereali, neišsipildanti svajonė.
Įsimylėjimas praeina ir visi mūsų lūkesčiai, kurie iš pradžių prisidėjo prie santykių kūrimo, pamažu ima žlugti. Ir štai priešais mus sėdi žmogus, kuris nebeteikia malonumo ir dvasinio džiaugsmo (neretai lieka vien tik priešiškumo jausmas). Tai ne tas žmogus, kurio tikėjomės pačioje pradžioje. Tada jo nepanašumas į mus buvo labai malonus. O dabar – piktina. Jis viską daro ne taip, kaip mes norime, todėl mes jam šaukiame: „Kodėl tu nieko nedarai, kad aš jausčiausi laimingas/laiminga?” Nusprendę, kad žmogus mus išdavė, reikalaujame, kad jis tučtuojau pasikeistų! Dabar matome visus jo charakterio ir elgesio trūkumus.
Ir visas šios situacijos komiškumas slypi tame, kad kitas yra mūsų atžvilgiu lygiai toje pačioje pozicijoje. Jis toks pat nusivylęs mumis ir užduoda mums tuos pačius klausimus.
Sąžiningas prisipažinimas sau ir vienas kitam, kad toks etapas yra neišvengiamas visuose žmonių santykiuose, visai nereiškia, jog reikia pesimistiškai žiūrėti apskritai į santykius. Taip jau viskas sutvarkyta, kad mūsų lūkesčiai (visa santykių patirtis, emocinės traumos, mūsų narcisizmas) užgula sunkia našta mūsų pačius artimiausius žmones.
Ir viskas, ką tokiais atvejais reikia padaryti – tai grąžinti savo lūkesčius sau patiems, užuot nukreipus juos į kitą žmogų. Galų gale, mes vis tiek turėsime pasirūpinti savimi patys, taip sutvarkytas pasaulis. Tai ir reikš – užmegzti santykius, kuriuos visi vadina meile.
