Ar meilė – visuomet kančia?

Meilės kančios apdainuojamos dainose. Meilės kančia – mėgstamiausias filmo ar knygos siužetas. Be meilės kančių nebūtų nei poezijos, nei bliuzų… Mylėti – poreikis. Toks, kaip kvėpuoti ar valgyti. Kas ilgai nemyli, virsta pusiau žmogumi, pusiau gyviu. Ir vis vien myli, tik paslapčia: pinigus, katę, save ar mamą.

Mylėti kviečia mus pasakos ir gražūs atvirukai su širdelėmis. Tėveliai sako, kad myli vaikus ir kad mylėti – svarbiau už … visa kita. Už seksą, tai yra. Tačiau niekad neakcentuoja savo vaikams tėvai, kad mylėti – tai dar ir kančia.

Kokia ta kančia? Ji kyla iš pačios meilės prigimties. Kur labai dažnos kankinančios lenktynės: tu bėgi – aš vejuosi, aš bėgu – tu vejiesi. Kai tu ko nors sieki, tas būtinai nuo tavęs traukiasi. Patikimiausias būdas priversti jį tave vytis – pačiam nuo jo pasitraukti. Ši situacija atrodo labai kankinančiai, tačiau didesnė dalis žmonių į ją įsivelia.

Ar galima meilėje šį žaidimą laimėti? Galima, tačiau tik ta kaina, kad mylėti nustotumei. Kai tu nustoji mylėti žmogų, kurio meilės siekei, tas žmogus kažkodėl būtinai pasirodo ir pareiškia, kad tu jam esi labai reikalingas. Ir tu laimėjai. Tačiau meilės nebėra. Ši situacija iš tiesų yra labai kankinanti, nes joje nesijaučia harmonijos.

Galima pasakyti, kad būna meilių kitokių. Kai abu žmonės myli ne vienpusiškai, o vienas kitą. Kai niekas nuo nieko nebėga. Taip, tačiau tokiose meilėse dažniausiai yra mažesnė jausmų įtampa. Kuo ši įtampa didesnė, tuo dažniau meilė primena gaudynes. Jei meilė yra rami, siejasi su prieraišumu, jos kankinantis atspalvis prigęsta. Tačiau žmonės anksčiau ar vėliau pasiilgsta įtampos ir kančios, ir tuomet prasideda:

  • Netikėti konfliktai;
  • Nepagrįstos pavydo scenos ;
  • Neištikimybė…

Taip, žmonės patys įsivelia į kankinančius žaidimus, puikiai žinodami, kas iš to išeis.

O išeis jie nebūtinai laimėtojais. Prisiminkime, kad laimėti aistringoje meilėje – reiškia atsisakyti meilės. Štai ir vaikšto po pasaulį žmonės, mylėti atsisakę. Atsisakę iš anksto, patyrę pralaimėjimo meilėje skonį. Kai tapdavai toks atviras, toks pažeidžiamas, toks naiviai silpnas… Kai verkdavai ir sakydavai, kad myli. O tavęs nemylėdavo. Ir tu nekęsdavai savęs ir karčiai pergyvendavai savo pažeminimą. Tokiais atvejais kai kurie žmonės prisiekinėja niekada daugiau nieko nemylėti. Na, nebent tik mylėtis – juk tai sveika ir natūralu.

Žmonės, kurie mylisi be meilės, dažniausiai skuba „neįklimpti“. Jie greitai pabėga nuo savo partnerių, ypač pajutę, kad reikalas pakvipo prieraišumu. Tuomet jie apsiginkluoja šūkiu „svarbiausia – asmeninė laisvė“ ir, prisidengdami šiuo šūkiu, skubiai traukiasi į savo teritoriją. Jie išvengia pralaimėjimo išvengdami mūšio.

Būna ir kitokių reakcijų į meilę. Tarkime, moteris gali ištekėti už visiškai jos netraukiančio vyriškio, nes jis ją myli. Su juo saugu ir gera. O meilė, kaip ir seksas – tai kažkas nepatikima ir su santuoka ryšio neturi. Tarp kitko, tokios santuokos buvo, o kai kuriuose kraštuose ir dabar lieka labiausiai paplitusios ir labiausiai stabilios. Su neišvengiamu potraukiu į nuodėmę ir slaptais romanais.

Pas mus tokiose santuokose dažniausiai ateina neištikimybės ir visiško atšalimo metas tuomet, kai… sutuoktiniai baigia statyti naują namą. Namas baigtas, ir santuoka baigta. Ne visuomet, žinoma, tačiau pakankamai dažnai. Kančia čia atsiranda ne dėl meilės, o dėl negalėjimo suderinti savo naujos, ką tik atrastos meilės, su šeima, naujai pastatytu namu ir vaikais.

Kančia ši teisinga, nes namas – tai lizdo analogas, o lizdai kuriami šeimai. Ne medaus mėnesiams su meilužėmis – čia geriau tinka viešbučiai. O būtent šeimai. Tačiau kai su meiluže vienur, o su šeima kitur – tai jau gamtos nenumatytas skilimas, kankinantis ir sunkiai išsprendžiamas.

Ar apskritai galima išvengti kančios meilėje?

Galima, tik reikia sumokėti už tai. Prisiminkime klasiką. Štai daktaras Faustas- norėdamas, kad jį mylėtų gražuolė, pardavė savo sielą. Jis išvengė kančios, bet ir atsisakė savo sielos. Tokios derybos ir pardavimo – pirkimo aktai tapo mūsų kasdienybė, ir mes laikome tai norma.

Vengti kančios – norma, nes mūsų šiuolaikiniame mentalitete idealas yra vartojimo malonumas. Malonu, o ne gera. Malonu, o ne rizikinga. Malonu, o ne teisinga. Duokite man tabletę nuo gyvenimo, daktare! Meilės kančia – pagrindas kreiptis į psichiatrą, kad jis išrašytų antidepresantą ar trankviliantą. Po vieną tabletę iš ryto – ir po mėnesio meilės kančios atbunka.

Kuo už tai mokama?

Pinigais, ir, žinoma, savo sielos dalimi. Pagydytas nuo meilės kančios žmogus – ne pilnos sielos žmogus. Jis nesimoko iš meilės kančios. O ar galima iš jos mokytis?

Psichinėse procesuose niekas nebūna veltui. Meilės kančia, kad ir tame žaidime „bėgti- vytis“- tai kelias į brandumą. O dabar pasistenkite nenusiminti – ir į išmoktą tingumą. Tingumas meilėje reiškia štai ką: “leidžiu kitam bėgti, nelabai skubėdamas vytis, bet ir nelabai bėgu nuo jo„. O kam? Šis tingumas – savisauga, kuri gal ir ne tokia romantiška, tačiau labiau pragmatiška. O pragmatiški žmonės reikalingi gyvenime ne mažiau, nei romantikai. Apie ką ir yra senas nemirtingas anekdotas.

„Guli pliaže trys vyrai: jaunas, vidutinio amžiaus ir senas. Jaunas šaukia: „žiūrėkite, valtyje trys gražios merginos – plaukime prie jų!“

Vidutinio amžiaus vyriškis neskubiai atsako: “o kam? Juk jos pačios pas mus atplauks“. Senis taria: “ir to nereikia – juk ir iš čia gerai matyti!”

Jūs galite pasakyti, kad tingumas meilėje, o ypač senatvinis vizionizmas – tai vyrų gėda ir nėra ko jį laikyti naudingu išmoktu dalyku. Neskubėkite. Pagalvokite: ar smagu jums būtų augti šeimoje, kur tėvelis ir mamytė nuolatos bėgiotų vienas paskui kitą, kur kiltų dramatiški santykių aiškinimai? Kur tėveliai nuolat stenėtų nuo aistros girgždančioje lovoje? Nemanau, kad vaikystėje jums patiktų tokia aplinka, juo labiau, kad kai kurie iš jūsų ir augo tokiose šeimose.

Tingumas meilėje, apie kurį mes kalbame, yra palankesnis fonas vaikams auginti – čia jausmai ne tokie intensyvūs, čia neskubama išsikrauti iki galo. Todėl ir lieka energijos vaikams auginti. Tai – neišvengiamas, ir netgi būtinas laikinas emocinis atšalimas. Be jo santuoka iš jaukaus lizdo pavirstų ugnikalniu. Ugnyje vaikai neauga. Jie auga minkštuose guoliuose.

Taigi, meilės kančia natūraliai prigęsta atsiradus vaikams, ir taip, matyt, yra geriau. Klausimas, ar turi ji prigęsti visiems laikams…

Bet čia jau kitas klausimas: kaip atgaivinti meilę? Ir ar ją atgaivinant būtinai atgimsta kančia? Trumpai atsakyti galima štai ką. Kaip bebūtų keista, bet žmonės vis dėlto vystosi. Jie kai ko išmoksta, ir vaikų auginimas atlieka tam tikrą psichoterapiją – leidžia patiems vaikus išauginusiems tėvams tais metais pabūti vaikais.

Po tokios psichoterapijos meilės kančia tampa pasirinkimo dalyku. Nes dauguma vaikų puikiai žino tai, ką pamiršta suaugusieji. Išėjęs žaisti į kiemą tu gali čiulpti varveklį ir po to kosėti. Tu gali grumtis purve ir po to gauti barti nuo mamos. Tu gali stumdytis ir po to vaikščioti sumuštais keliais. Bet tu gali to ir nedaryti. Tu gali būti geras vaikas ir sėdėti su knyga rankose, žvilgčiodamas į kitus. Tik tuomet vargu ar tu būsi patenkintas diena, praleista kieme. Saugu. Be kančios. Vargu tik, ar gyva.

Jei tu gyvenai iš tikrųjų, vadinasi, ir kentėjai. O jei tavo kančios buvo meilės kančios – gal tai ir buvo laimė?

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *