Artimiausi paprastai mums būna giminaičiai. Kodėl? Dėl kraujo ryšio ar vadinamosios „giminės atminties“? Ir kodėl taip skausmingai išgyvename barnius su artimais žmonėmis? Ir ar tikrai artimiausi mums yra jie? Ar jums žinoma, kad pačias skausmingiausias dvasines žaizdas mums padaro būtent artimieji?
Tėvų ir vaikų nesirenkame – taip pat, kaip ir brolių bei seserų. Kokius jau gavome, su tokiais ir tenka taikstytis.
Kažkuo mes panašūs, turime bendrus genus. Tačiau kažkuo tokie skirtingi, kad artimas bendravimas netgi tampa pavojingas mūsų psichinei sveikatai.
Kitus giminaičius pasirenkame sau patys. Ir mūsų gyvenimas kartu visiškai priklauso nuo šio svarbaus pasirinkimo. Klaidos kaina gali būti labai didelė.
Kodėl turime būtent tokius giminaičius?
Kai kurių ezoterikų manymu, giminaičiai mums pakliūna ne atsitiktinai. Kodėl gi jie atsiduria šalia? Galbūt – kad išgydytų mus nuo puikybės, godumo, tinginystės, savimylos ir kitų nuodėmių, kurių nemokame slėpti nuo artimiausių žmonių.
Galbūt kai kuriuos dalykus gyvenime pernelyg idealizuojame, suteikdami jiems perdėtą reikšmę, ir mūsų giminaičiai išvaduoja mus iš mūsų idealizacijų. Baigusios mokyklą aukso medaliu moters vaikai būna trejetukininkai ar net dvejetukininkai. O perdėtai taupus vyras į žmonas pasirenka švaistūnę.
Giminaičiai – mūsų veidrodis, kuris atspindi mūsų problemas ir nurodo mums tikrąjį kelią, koreguodamas mūsų elgesį, gyvenimo būdą, mintis ir t.t. Bet jie tai daro savo nuožiūra, visai ne taip, kaip mums norėtųsi. Bet kokiu atveju artimieji parodo, kas mes esame. Už tai jiems – ačiū. Jei jų nebūtų, kas apie mus papasakotų visą tiesą?
Pabandykite padėkoti savo „įkyrėjusiems“ giminaičiams ir pamatysite, kad jie taps geresni ir lojalesni jums. Nes dalį savo misijos jūsų auklėjimui jie jau bus atlikę.
Tačiau jie turi dar vieną itin svarbią funkciją. Būti artimais. Dalintis su jumis problemomis ir džiaugsmais, atjausti, išklausyti, suprasti, įvertinti, padėti ir net išgelbėti…
Giminės įstatymai
Kaip manote, kodėl giminaičiai taip mėgsta koreguoti vienas kito elgesį? Jie nori suderinti jį su savo giminės atmintimi, jos tradicijomis ir įstatymais. Štai ir auginamas naujas šeimos narys, kuris dabar turi toliau pratęsti giminę ir jos ypatumus. „Mes, Povilaičiai, taip nedarome!“, „Mūsų giminėje priimta sakyti tiesą!“, „Tavo senelis visuomet buvo ištikimas žmonai!“ ir taip iki begalybės.
Žmogus – lygiai taip pat, kaip ir kiti gyvi padarai – suinteresuotas pratęsti savo giminę. Todėl jis rūpinasi giminaičiais, siekdamas išsaugoti unikalų genetinį fondą, kuris protėvių perduotas jam ir jo šeimos nariams.
Beždžionė, pastebėjusi besiartinantį leopardą, gali pradėti klykti, kad perspėtų gentį, nors dėl to jai pačiai padidėja pavojus. Tėvas metasi po mašina, kad išgelbėtų savo vaiką, brolis ištraukia savo seserį iš prarajos, rizikuodamas gyvybe. Pavyzdžių galima pateikti begales. Visa tai – vieno dalyko apraiškos.
Šešiasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais evoliucinė teorija pasipildė dar vienu atradimu – giminės atrankos teorija. Pagrindinė jos idėja – giminingi individai turi tam tikrą bendrų genų rinkinį. Taip pas jus (kaip ir jūsų brolius bei seseris) pusė genų paveldėta iš vieno tėvų, kita pusė – iš kito. Evoliucinei teorijai svarbu ne atskirų individų išlikimas, o genų perdavimas kitai kartai.
Tokiu būdu gyvi organizmai gali altruistiškai veikti giminės labui, rizikuodami savo gyvybe, nes tokie veiksmai padeda perduoti bendrus genus kitai kartai.
Tai yra, jei atmestume moralinius ir paprotinius aspektus, gautume štai ką. Rūpindamiesi artimaisiais, mes kartu rūpinamės ir savo gerove. Mūsų pasiruošimas altruizmui tolygus protingam egoizmui.
Keli bendri genai – ir mes jau pasiruošę duoti galvą nukirsti, kad artimiesiems taip pat būtų gerai. Neatsitiktinai patys didžiausi žmonių lūkesčiai kyla iš giminės santykių. Žinoma, tokie lūkesčiai gali pasirodyti per sunkūs tiems, iš kurių tikimasi žygdarbių dėl giminės. Ir nuviliantys tiems, kurie viliasi ypatingo santykio su jais, paremto tik giminės įsipareigojimais.
Šiaip jau niekas niekam nėra įsipareigojęs. Įsipareigojimai egzistuoja nebyliai, pagal nerašytus susitarimus arba paslaptingą genetinę atmintį. Ir skamba maždaug taip: „Tėvus reikia gerbti ir rūpintis jais, kai pasens“, „Vaikus reikia mylėti, saugoti juos ir rūpintis, kol maži“, „Giminaičiai turi mylėti vieni kitus ir viskuo padėti“.
Iš šių postulatų galima daryti išvadą: jei tu man brolis, turi mylėti mane visa širdimi, koks bebūčiau. Ir atvirkščiai.
Ilgainiui žmogus daugiau ar mažiau įsisavina gudrų giminės diplomatijos mokslą, įgyja imunitetą artimo bendravimo stresams, prisitaiko ir randa kompromisinius variantus. Geriausia, žinoma, skirtingose teritorijose.
Jis susitaiko ir iš dalies išpildo artimųjų lūkesčius, jei tai ne per daug traumuoja jo psichiką. Jis moka nutylėti ir pagirti, o kai giminių išpuoliai apkarsta – mauna į krūmus, toliau nuo problemų. Ir prie tokio jo elgesio taip pat nesąmoningai priprantama, kaip galima priprasti prie burbėjimo ar savų žalingų įpročių.
Tokia artimo meilė-pareiga ne vieną širdį įskaudino. Taip skausmingai mylimi sūnūs nusikaltėliai, dukterys skandalistės, motinos girtuoklės. Tačiau tai veikiausiai ne meilė, ne artumas, o giminės kryžius, kurį kantriai tempiame per gyvenimą, paklusdami bendram žmonijos paklydimui apie kraujo ryšius.
Ieškant tikrojo artumo
Siekis patirti žmogišką artumą – viena pagrindinių žmogaus būtinybių. Žmogus visuomet ieško kitame žmoguje atgarsio, pritarimo. „Sveiki“, „Kaip sekasi?“, „Kaip tavo sveikata?“, „Kas naujesnio?“ – galingi simpatijos ir dėmesio signalai. Ir jei jums atsako su šypsena, jei jūs pajuntate dėmesį, rūpestį – jūs laimingi.
Kai mes niekam nereikalingi, kai niekas mumis nesidomi, ignoruoja, mums abejingi, mes skausmingai bandome surasti tą svarbų gyvybinį signalą, kylantį iš kito žmogaus ir darantį mus laimingus.
Kaip manote, kodėl mūsų vaikai kartais elgiasi kaip laukiniai? Kodėl suaugę būna tokie nervingi ir nepakenčiami? Viskas dėl tos pačios priežasties. Jiems nepakanka dėmesio ir meilės. Dėl žmogiško artumo trūkumo, artumo, kuris suteikia žmogui saugumo ir reikalingumo jausmą, ir kyla šiame pasaulyje didžioji dalis nusikaltimų.
Juk pinigų, valdžios ir šlovės vaikymasis – tik pakaitinė terapija, kai trūksta pagrindinio dalyko, kuris žmogų padaro laimingą.
O kaipgi vienišiai, atsiskyrėliai, kurie laisva valia pasirinko atsiribojimo kelią ir mėgaujasi juo? Jie tik iliustruoja savo nesėkmingą bandymą rasti artimą žmogų.
Galite kaip tik norite įvardinti šį procesą. Meilės, artimos sielos, savo antrosios pusės paieška… Šio siekio esmė lieka ta pati, net jei ieškotoji „antroji pusė“ pasirodo besanti svetima arba patenkina artumo poreikį tik iš dalies. „Nevykėlis, bet mano nuosavas“, – argi nepakliūname kartais į šio teiginio pinkles. „O kaimynė išvis nieko neturi“, – ir kažkaip lengviau pasidaro.
Nors šis „savas“ tokia ašaka gerklėje, kad, mama, pasigailėk. Bet jis juk yra, jis šalia. Ir galima susigalvoti nemažai būdų, kaip kovoti su negailestinga gyvenimo tiesa: užmerkti akis į akivaizdžius ir paslėptus trūkumus; sugalvoti neegzistuojančių privalumų, kad sureikšmintume ir įtvirtintume ryšį; „prisigalvoti“ santykius, modeliuojant juos pagal galvoje egzistuojantį visuotinį stereotipą, kad viskas būtų kaip pas žmones; ir galiausiai – perdaryti!
Labiausiai viliojantis noras, kylantis merginai, radusiai pretendentą į artimą giminaitį su aiškiais nukrypimais nuo normos: „Aš jį perauklėsiu pagal save!“
Reta kuri „auklėtoja“ pasiekė savo tikslo. Paprastai suaugęs žmogus jau būna susiformavęs kaip asmenybė ir jį perdaryti sunku. O jis ir nenori pasiduoti auklėjamajai veiklai. Tokie bandymai, ypač jei jie metodiški ir įkyrūs, dažnai sukelia graudžias pasekmes – išardytas šeimas, skyrybas ir net tragedijas.
O po jų žmogaus organizme išsivysto bjaurus atsargumas renkantis artimą žmogų. Klaidos baimė blokuoja laisvus širdies santykius, kurie tokie būtini kiekvienam mūsų.
Kas gi yra tas tikrasis artumas?
Laimei, ne visi ir ne visada paklūsta giminės įstatymams – nes ieško tikro artumo.
Tikrasis („terapeutinis“, jei galima taip pavadinti) artumas – kitoks tvarinys.
Jis kyla lyg nepaisant giminių įsipareigojimų, tiesiog kaip dvasinio ir fizinio suderinamumo suvokimas. To su niekuo nesupainiosi. Tai kaip dėlionė, kurioje viskas susieina į savo vietas.
Tiko, sulipo, susisiejo, susivienijo į viena pagal nežinomus kosminius sutapimo dėsnius.
„Už ką tu jį myli? Nežinau, garbės žodis. Tiesiog myliu ir viskas! Gera man su juo, ramu, džiugu“, – tai ir yra toks sulipimas.
„Artumas“ – tai spontaniškas, laisvas, neapsimestinis žmogaus elgesys, žmogaus, suvokiančio aplinką, priimančio pasaulį nesugadinto vaiko akimis, žmogaus, kuris nuoširdžiai gyvena dabartyje.
Laimingas tas, kuris sugebėjo šiame gyvenime surasti žmogų, su kuriuo nereikia žaisti žaidimų. Su kuriuo galima būti savimi ir jaustis saugiai net apnuoginus kūną ir sielą.
Ne visada jis atsiranda šalia, kartais klystame pasirinkdami. Tačiau jau pats bandymas ir mūsų tikėjimas sėkme padeda troškimui surasti patį svarbiausią artimą žmogų.
