Aš netikiu ir nepasitikiu vyrais… Gal ir yra tarp jų normalių, tačiau aš tokių nesutikau… Visi normalūs jau užimti… Sutikti normalų vyrą – tas pats, kas ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, ypač kai jos ten nėra…
Žinote, kuo pasižymi taip manančios moterys? Visos jos neturi nė lašo pasitikėjimo.
O ką reiškia nejausti pasitikėjimo vyrais? Ir kodėl, neturint šio pasitikėjimo, atsitiktinai sutikti vertą vyrą dar teoriškai įmanoma, o štai sukurti su juo santykius – neįmanoma?
Pasitikėjimas ir pagarba – baziniai jausmai, kuriant artimus santykius. Pasitikėjimas – tai sugebėjimas atsiverti, tikint, kad kitas žmogus jus palaikys, nepasmerks. O pagarba – tai vidinis įsitikinimas, kad partneris, jo interesai, siekiai ir troškimai yra lygiai tiek pat svarbūs, kaip ir maniškiai.
Pasitaiko įvykių, po kurių pasitikėti ir gerbti darosi sunku, o gal apskritai neįmanoma. Išdavystė, apgauti lūkesčiai, nusivylimai, neištikimybė – visa tai yra traumos, kurios griauna pasitikėjimą. Skausmas po tokių įvykių toks stiprus, kad mes pasikeičiame savo viduje. Skausmas verčiau užsisklęsti, kad ateityje tikimybė susitikti su tokiu pat skausmu būtų artima nuliui.
Ir jei į išdavystę žvelgsime būtent kaip į traumą, paaiškės, kad reikia iš pradžių tą traumą išsigydyti, o jau po to sugrįš sugebėjimas iš naujo patikėti ir surizikuoti suartėti su kitu žmogumi.
Tai panašu į lūžusią koją, kai neteisingai suaugo kaulai. Būtina grįžti atgal į traumuojantį įvykį, iš naujo jį pergyventi, išnagrinėti, atkurti, kas buvo prarasta. Kažką apverkti, dėl kažko pasielvartauti, kažkur išlieti nuoskaudą ir pyktį.
Ir tada atsiras galimybė užkopti į naują santykių lygmenį. Daug gilesnį, daug artimesnį.
Tai – laipsniškas procesas, jis įmanomas tik kontaktuojant su kitu žmogumi. Pasitikėjimas prarandamas kontaktuojant. Kad pasitikėjimas būtų atkurtas, vėlgi reikalingi santykiai, kontaktavimas su kitu žmogumi, kuris sugeba pasitikėti jumis ir gerbti jus.
