Padidėjęs nerimas, jautrumas santykiuose gali liudyti ne tik apie žmogui iškilusias asmeninio pobūdžio problemas, tai gali būti susiję ir su santykiais. Kad galėtume atskirti asmeninės atsakomybės zoną nuo bendros atsakomybės zonos, panagrinėsime kelias iš jų.
Mūsų galimybių ribos: „Jeigu pakeisiu save, pasikeis ir santykiai”. Tačiau mes esame tokie, kokie esame ir patys savanoriškai sprendžiame, kokius aspektus reikėtų keisti, kad užsitarnautume komfortą ir meilę.
Daug kas galvoja, kad prisitaikydami prie kritikos, nuoskaudų, nepasitenkinimo, galime išvengti spaudimo, tačiau taip nėra. Kritika ir nuoskaudos priklauso nuo kritikuojančių ir įskaudintų ar pykstančių, o ne nuo kitų žmonių. Jei antras žmogus būtų idealus, pykstančio, kritikuojančio ar kaltinančio žmogaus jausmai vis tiek niekur nedings, o pretekstas atsiras visada.
Čionai aš geriau sufokusuočiau dėmesį būtent į sugebėjimą tartis ir susitarti, bendrauti ir drauge ieškoti sprendimų.
Poreikių ribos: „Kažkas erzina, tačiau kas būtent – sunku suprasti”. Jei vienam iš partnerių kažkas nepatinka ir jam sunku nustatyti, kas būtent, tai čia jo asmeninė problema. O jei žmogus supranta, ko jam reikia santykiuose, tačiau negali susitarti su partneriu ar jam apie tai pasakyti, čia jau abiejų partnerių ir jų santykių problema.
Pagalbos ribos: „Aš padedu”. Jei padedame kitam žmogui, kad jam būtų geriau, o patiems nuo tokios pagalbos darosi blogiau, tai čia kenkimas sau patiems. Faktas, kad nematome kitos išeities – ne pretekstas sutikti su tuo, kas mums nepatinka. Pagalba naudinga tada, kai mes patys, ją teikdami, nesikankiname.
Reikalavimų ribos: „Man reikia, kad tu…” Bet koks šios frazės tęsinys liudija apie įsibrovimą į asmeninę erdvę, jos ribų pažeidimą. Mes galime ko nors norėti iš žmogaus, norėti nekenksminga, tačiau to reikalaudami, mes pažeidžiame kito žmogaus ribas. Kadangi iš tikrųjų mes viso labo norime pašalinti nemalonius jausmus savo viduje, susijusius su tuo, ką tas žmogus daro, ar ko nedaro.
Prašymas nuo reikalavimo skiriasi tuo, kad jis suteikia teisę to prašymo nepildyti. Kitas žmogus neprivalo pildyti prašymų, jis gali atsisakyti tai daryti.
Atsakomybės ribos: „Tai tu kaltas/kalta…” Būkime sąžiningi – viskas, ką darome, yra būtent mūsų atsakomybės sfera. Pavyzdžiui, vyrui skaudu dėl artumo su moterimi deficito ir jis tuo argumentuoja savo išgertuves. Tačiau alkoholio vartojimas – jo atsakomybės sfera, o ne moters. Net jei pirminė priežastis buvo moters elgesys.
Finansų ribos: „Aš visą laiką už viską moku”. Dėl finansinių reikalų reikia visada tartis, kol dar esate „ant kranto”. Jei taip atsitiko, jog šį momentą pražiopsojote, reikia atsisėsti ir pasikalbėti – kas ir už ką moka. Sausai, vien tik faktai. Aš apmoku komunalinius mokesčius, tu – buto nuomą ir t.t.
Suprasdami savo asmeninės atsakomybės zonas, tampame atsparesniais ir labiau nepriklausomais, net jei turime santykius.
