Atleiskite, kad gyvenu

Logiškai šita frazė skamba kaip absurdas. Kaip žmogus gali būti kaltas už tai, kad egzistuoja?

Tačiau emocijų ir fiziniame lygmenyse šita frazė daug kam pažįstama. Jums kada nors kilo mintis, kad be jūsų žmonėms būtų geriau? Kad būtų laimingesni tėvai, kad partneris susirastų geresnį žmogų, išaugtų rodikliai darbovietėje, jeigu ne jūs…

Tai labai skaudu, tarytum tau širdį išplėštų. Ir visgi norėčiau jus nuraminti. Tai viso labo mąstymo klaida. Kurią galima ištaisyti.

SAVIUGDA IR TOBULĖJIMAS - paprastai apie psichologiją ir saviugdą

Taip, jūs galėjote jaustis nepageidaujamu vaiku šeimoje. Arba jums gimus, prasidėjo finansinės problemos. Galbūt dėl jūsų mama negalėjo susirasti vyro. Arba priešingai – buvo priversta gyventi jūsų labui su nemylimu žmogumi. Galbūt, kai jūs gimėte, tėvas pradėjo gerti arba susirado meilužę.

Kas iš mūsų nesame girdėję iš tėvų, kaip jiems su mumis buvo sunku? Kaip mama kentėjo, gimdydama? Kaip teko save apriboti?

Galbūt tėvai suvokė savo atsakomybę už tai, kas vyko ir suprato, kad vaikas čia niekuo dėtas. O gal ir ne.

Tik viena žinau tiksliai: nė vienas žmogus nekaltas dėl to, kad gimė ir gyvena.

Kaltinti save – tas pats, kas kaltinti save dėl to, kad esate ne šuo ar ne meksikietis.

Neįmanoma būti atsakingu už tai, ko negalėjai įtakoti. Vargu ar sėdėjote dausose, žvelgėte apačion į žmones ir mąstėte: “Štai dabar gimsiu šitai moteriai ir sugadinsiu jai gyvenimą!” Net jeigu sunkiai susirgote ir tai pablogino šeimos gyvenimą – tai ne jūsų sprendimo pasekmė.

Išmokite atskirti savo atsakomybės zoną. Viskas, kas yra už šios zonos ribų – tai nesveika chroniška kaltė, kuri gadina mums gyvenimą ir sukuria priklausomybę santykiuose su tėvais ir kitais žmonėmis.

Tėvai padovanojo mums gyvybę. Ir tai ne jų investicija, ne mums išduotas kreditas, tai – dovana. Tą pačią dovaną paskui padovanosite savo vaikams, o jie – saviems. Nes taip veikia šis pasaulis. Ir jeigu jūsų tėvai to nesupranta ar negali su tuo susitaikyti, jeigu jie reikalauja kompensacijos už jūsų gyvenimą – čia jų problema, jų bėda, su kuria jie turi patys tvarkytis.

O su jumis viskas gerai. Gyvenime pakanka visokio mėšlo. Pakanka ir laimės. Kartais patys sau susikuriame ir viena, ir kita. O kartais tai tiesiog atsitiktinumas.

Būkite dėkingi savo šeimai už tai, ką ji pergyveno vardan jūsų. Bet nepamirškite, kad dėkingumas – šviesus jausmas, kuriame nėra jokių povandeninių akmenų.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *