Žmonės jau daug amžių bando įminti likimo paslaptis, tačiau retai kuris suvokia, kaip iš tikrųjų kuriama ateitis. Ribinės patirties dėka, sąmonės galios treneris Mindaugas Valickis atskleidė likimo kūrimo procesą ir dabar dalinasi paprastu, racionaliu metodu, padedančiu kurti gyvenimą tokį, kokio norime.
Pasirodo, likimas nesusijęs su mistika ar dvasingumu. Tai natūralus organizmo procesas, tačiau, kol to nesuvokiame, jis valdo mūsų gyvenimą, o ne mes jį.
Koks suvokimas ir patirtis kardinaliai pakeitė tavo mąstymą?
Mano sąmoningumo kelias prasidėjo prieš 8 metus meditacijų stovykloje. Vienos iš meditacijų tikslas buvo vizualizuoti save po 30 metų. Netrukus mintyse pradėjo kilti vaizdai apie ateitį. Labai greitai pastebėjau, kad tuose vaizdiniuose manęs, kaip žmogaus, visai nėra ir pradėjo stiprėti mirties baimė.
Tuo metu dar tikėjau, kad egzistuoja likimas, todėl greitai su tuo susitaikiau, pasidaviau ir išdrįsau paklausti kaip ir kada mirsiu. Vaizdas iš karto pasikeitė: pradėjau matyti savo sudaužytą automobilį man pažįstamoje vietoje ir žuvusį save praėjus vos 3 valandoms po šios meditacijos. Suvokiau, kad pro tą vietą tikrai tokiu laiku važiuosiu ir neturėsiu kito pasirinkimo.
Mirties baimė ir panika tapo dar intensyvesnės, tačiau kažkuriuo momentu pradėjau pamažu susitaikyti ir pasiduoti. Mano nuostabai, matomas vaizdas pasidalino į dvi dalis: viena – mirties scenarijus, kita – aš sveikas ir gyvas po 30 metų. Pamenu tuo metu mintyse ištartą frazę „Dieve, nenoriu mirti“, po šių žodžių mirties scenarijus dingo ir atėjo didžiulis palengvėjimas.
Po ribinės patirties man atsivėrė visiškai kitoks pasaulio ir žmonių suvokimas bei pajautimas. Supratau, kad likimas neegzistuoja ir kiekvienas jį galime keisti. Taip pat atsirado labai stipri empatija ir gebėjimas suprasti žmonių pasąmonėje vykstančius procesus.
Ši patirtis visiškai mane pakeitė. Po kurio laiko sukūriau unikalų metodą, kurio naudodamasis padedu žmonėms keisti gyvenimą ar net likimą.
Kodėl žmonėms atsiveria ekstrasensoriniai gebėjimai? Ar įmanoma kiekvienam matyti ir jausti daugiau nei įprasta?
Dažnai tenka girdėti istorijas, kad žmonės, patirdami ribines patirtis, pavyzdžiui, po klinikinės mirties, praradę artimą žmogų ar po sunkios ligos, įgauna ekstrasensorinius gebėjimus. Taigi, peršasi išvada, kad žmogus, neturintis įgimtų išskirtinių gebėjimų, gali juos įgauti po ribinių patirčių, ypač išgyvenę stiprią mirties baimę. Tačiau tai įvyksta ne visada ir ne visiems.
Dažnai labai sureikšminame ir mistifikuojame ekstrasensorinius gebėjimus. Suvokiame tai, kaip kažką antgamtiško. Tačiau iš patirties žinau, kad viskas daug paprasčiau. Remdamasis gyvenimo patirtimi, manau, kad žmogus, patiriantis jausmus ir paverčiantis juos informacija, jau iš dalies yra ekstrasensas. O mes tai darome daug kartų per dieną, patys to nejausdami.
Kiek kartų per dieną save tikiname: „žinau, ką man pasakys artimas žmogus ar darbdavys“, nes juos jau pažįstame; „nerasiu vietos kur statyti automobilį“, nes iš patirties žinome, kad tokiu laiku nebūna laisvų vietų ir t.t. Negi tai nepanašu į ekstrasensoriką ir ateities žinojimą?
Šiais paprastais pavyzdžiais siekiau parodyti, kad mūsų smegenys visada stengiasi nuspėti ateitį, tačiau net nepastebime, kad tas ateities žinojimas remiasi praeities patirtimi, arba, kitaip sakant, praeities perkėlimu į ateitį.
Turbūt visi esate girdėję frazę – kur dėmesys, ten ir energija, o kur energija, ten ir rezultatas. Ši frazė nusako pagrindinį principą, kaip kuriasi likimas: smegenys automatiškai kreipia dėmesį į praeitį ir perkelia ją į ateitį, taip sukurdamos likimą. Žmogaus smegenų automatinės funkcijos perkėlinėti praeities informaciją į ateitį ir yra ekstrasensorikos pagrindas, leidžiantis nuspėti likimą.
Ar įmanoma visiems matyti ir jausti daugiau nei įprasta? Taip, jei suvoksime, kad kiekvienas jausmas visada veda į praeities situacijų prisiminimus. O jos susikūrė tik todėl, kad smegenys perkėlė dar senesnę patirtį ir t.t. Tokiu principu galima nueiti toli, net į pasąmonės dalis, slypinčias už gyvenimo ribų, lemiančias mūsų ir kitų žmonių likimus.
Stipri empatija, gebėjimas jausti kitų žmonių emocijas ir pojūčius, leidžia nuskaityti jų situacijas, patirtis ir numatyti ateitį. O tai ekstrasesnorikos esmė. Tačiau šis sugebėjimas nėra vaistas nuo visų gyvenimo problemų, todėl tai nėra siekiamybė. Daug svarbiau suvokti, kad sąmoningi pasirinkimai ir veiksmai dabartyje kuria tokią ateitį, kokios norime.
Sąmoningumas sustabdo automatinį praeities perkėlimo į ateitį procesą ir leidžia dabarties momentu perimti savo gyvenimo kontrolę. Kai priimame sąmoningus sprendimus, praeities įtaka ženkliai sumažėja ir įgauname galią keisti savo likimą. Tai daug svarbiau, nei ekstrasensoriniai gebėjimai, todėl pasitelkdamas savo metodiką, to ir mokau žmones.
Daugelis gyvename vidiniuose ribotos sąmonės pasauliuose. Kokios tiesos atsiveria plečiantis sąmonei?
Visų pirma, plečiantis sąmonei atsiveria suvokimas, kad likimas neegzistuoja ir patys esame jo kūrėjai. Taigi, įgauname galią tapti lyderiais ir kūrėjais savo gyvenime. Taip pat suvokiame buvimo dabar esmę ir tampame mažiau priklausomi nuo automatinių minčių ir jausmų iš praeities, o tai sumažina vidines dramas. Taip pat atsiranda suvokimas, kad visi žmonės skirtingi ir pradedame daug lengviau priimti kitus tokiais, kokie jie yra.
Dar vieni iš svarbiausių atsiveriančių suvokimų – kad kaltė, gėda ir baimė neegzistuoja. Kai tampame laisvi nuo šių jausmų, mus mažiau valdo situacijos ir aplinkiniai žmonės. Tada jaučiamės ramesni ir laimingesni.
Akivaizdus pokytis įkvepia ir kitus žmones sekti tokiu pavyzdžiu bei keistis. Laisvas nuo kaltės, gėdos ir baimių žmogus įgauna galią kurti savo gyvenimą pagal vidines vertybes, o jų realizavimas sukuria pilnatvės jausmą.
Dažnai girdžiu žmones kalbant, kad sąmonės plėtimasis susijęs tik su dvasingumu, aš su tuo nesutinku. Sąmoningumą galima plėsti ir nesant dvasingu, tačiau būnant sąmoningu.
Kaip praplėsti savo suvokimą ir ištrūkti iš seno mąstymo modelio?
Svarbiausia suvokti, kad visos automatinės mintys ir jausmai ateina iš praeities, o jei jais tikite, jie valdo gyvenimą jums net nepastebint ir pratęsia likimą. Aš mokau žmones priimti savo automatines mintis ir jausmus kaip priminimą ir patarimą iš praeities, ir patiems spręsti kaip toliau elgtis – priimti tas mintis, jei jos palaiko gyvenimo tikslus, ar atmesti, jei jos trukdo siekti ko norime.
Taip įgauname galią valdyti jausmus ir mintis bei likimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo per lengva ir paprasta, todėl negali būti veiksminga. Tačiau po kelių treniruočių žmonės pajaučia, kad tai paprasta ir labai efektyvu. Savo mintis atrinkti ir suprasti lengviausia, nes aiškiai matome iš kur jos kyla, tačiau su jausmais sudėtingiau.
Kodėl mums taip sunku tvarkytis su jausmais? Ogi todėl, kad jie ateina iš praeities, nors jaučiame kūne dabar ir suprantame kaip esančius dabartyje. Todėl susiduriame su keista organizmo savybe – jis visiškai nesuvokia laiko.
Gal pasitreniruojame, kad jums būtų aiškiau?
Užsimerkite ir bent 10 sekundžių pajauskite savo kūną. Tada, likdami užsimerkę, pabandykite atsiminti skaudų gyvenimo epizodą ir pastebėkite kokie jausmai kyla? Galiu garantuoti, kad kūne pradėsite jausti panašų jausmą kaip ir įvykio metu. O paskui pabandykite įsivaizduoti svajonę ir nukreipti į ją dėmesį. Pastebėkite kas vyksta kūne. Ir vėl garantuoju, kad jausmai keisis ir pradėsite jaustis geriau ir smagiau.
Taigi išvada tokia: kūnas visiškai nesuvokia laiko ir kur nukreipiame dėmesį, tą ir jaučiame, o ką jaučiame, tokią ateitį ir kuriame.
Didžiausia problema, kad smegenys dažniausiai mus automatiškai laiko prisiminimuose, todėl praeities jausmus jaučiame dabar, patys to net nesuvokdami. Taip kuriame ateitį tokią, kokia buvo praeitis, nors to nesuprantame. Todėl kuriasi „užburtas gyvenimo ratas“ iš kurio visi nori ištrūkti, tačiau nesuvokia, kad patys jį vis suka.
O ką gi daryti? Suvokti, kad visi jausmai ateina iš praeities. Tada, kai tik kyla intensyvesnis jausmas, paklausti savęs iš kur jis ateina. Net jei tas jausmas užklumpa dėl situacijos įvykusios, vos prieš minutę – tai jau praeitis. Tuomet paklauskite savęs: ar šis jausmas ir prisiminimas apie mane, kas esu šią akimirką? Ar aš tą situaciją patiriu dabar, šią sekundę? Jei tai ne apie šią sekundę, ar galiu tą jausmą priimti kaip priminimą ir patarimą iš praeities, kurį man atsiunčia protas ir pasąmonė?
Dažnai jausmas dingsta arba susilpnėja. Tačiau, jei jausmas liko, rekomenduoju užduoti sau klausimą, kuo man naudingas šis jausmas? O visus kylančius atsakymus susirašykite ant popieriaus. Pastebėsite daug įsitikinimų iš praeities, kurie verčia jausti šį jausmą. Tačiau, jei visus tuos įsitikinimus priimsite, kaip priminimą ir patarimą iš praeities, jie praras reikšmingumą ir jausmas atsipalaiduos.
Parengė Rūta Steponavičienė
