Žmogus – socialinė būtybė, santykiai su kitais vaidina kiekvieno mūsų gyvenime labai svarbų vaidmenį. Be to, mes siekiame komfortiškų, teigiamų emocijų suteikiančių santykių.

Bet kokiuose santykiuose žmogus turi du pagrindinius poreikius: duoti ir imti. Mes, žinoma, pratę manyti, jog iš santykių kažką gauname. Tačiau poreikis duoti ne mažiau svarbus, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip nėra. Kad santykiai būtų harmoningi, teiktų džiaugsmą ir pasitenkinimą, svarbu išlaikyti šių poreikių balansą. Ir šita taisyklė galioja visiems santykiams: tėvų-vaikų, draugiškiems, darbiniams, romantiškiems, šeimyniniams.

Būtina atsižvelgti, kad mainuose dalyvauja tiek materialūs, tiek nematerialūs dalykai – vertybės, resursai. Pavyzdžiui, galima skirti kitam žmogui savo dėmesį ir gauti jį mainais, o galima duoti pinigus, o gauti rūpinimąsi.

Kol balansas išlaikytas – santykiai dalyvius tenkina. Kai balansas „duoti-imti” pažeidžiamas, santykių dalyviai pradeda jausti diskomfortą. Vienas dažniausiai pasitaikančių pavyzdžių: „Aš jam viską, o jis…” Taip gali sakyti ir žmona apie vyrą, ir mama apie vaiką.

Žmogus jaučiasi nemaloniai, kai duoda daugiau, negu gauna. Tai gali būti nuoskauda, pyktis, pasipiktinimas, neteisingumo jausmas. Žmogus jaučia, jog yra išnaudojamas.

Panagrinėkime atvirkštinę situaciją.

Atrodytų, gauti daugiau, negu duodi – gerai, naudinga, malonu. Tačiau iš tikrųjų taip būna ne visada. Pavyzdžiui, daug kad jaučia perdėtą rūpinimąsi (tėvų ar partnerių) ir žino, kaip tai nemalonu.

Ir nors dauguma siekia santykių, kurie teiktų dalyviams džiaugsmą, išlaikyti balansą pasiseka toli gražu ne visada. Kodėl tai taip sudėtinga?

Mūsų elgesį lemia nuostatos, elgesio modeliai, įsisavinti vaikystėje. Kai įsitikinimai, kaip viskas turi būti, trukdo pamatyti realius santykius bei poreikius – savus ir partnerio.

Taip pat labai svarbu suvokti savo ir kito žmogaus ribas.

Kai žmogus supranta, priima save, kai save, savo asmenybę ir poreikius gerbia, tai ir jo elgesys su kitais bus atitinkamas.

.