„Kai mes pasirenkame sau partnerį, siedami jį su tokiomis viltimis ir lūkesčiais, galiausiai negalime išvengti neapykantos tam žmogui, kuris nepatenkino mūsų lūkesčių“, – tvirtina argentiniečių psichoterapeutas ir rašytojas Jorge Bucay, knygos „Mylėti atviromis akimis“ ir daugelio kitų autorius.

Mylimas žmogus negelbsti mūsų nuo nieko: jis ir neturi mūsų gelbėti.

Dauguma žmonių ieško partnerio, kad galėtų išspręsti savo problemas. Jie naiviai tikisi, kad meilės santykiai išgydys juos nuo nuobodulio, nykumos, gyvenimo tikslo stokos. Jie viliasi, kad partnerius užpildys savimi jų gyvenimo tuštumą.

Kokia grubi klaida!

Kai mes renkamės sau porą, puoselėdami panašias viltis ir keldami jai tokius reikalavimus, mes neišvengiamai nusiviliame ir imame nekęsti to žmogaus, kad neatitinka mūsų reikalavimų.

O paskui? Mes ieškome kito partnerio, po jo – trečio, ketvirto, penkto… Arba nusprendžiame praleisti likusį gyvenimą vienumoje, skųsdamiesi savo likimu.

Kad išvengtume to, reikia išsiaiškinti su savo gyvenimu, nelaukiant, kol kažkas tai padarys už mus.

Taip pat patartina nebandyti išsiaiškinti su svetimu gyvenimu. Verčiau ieškokite žmogaus, su kuriuo būtų galima dirbti kartu prie bendro projekto, gerai leisti laiką, linksmintis, vystytis, bet ne tvarkyti savo gyvenimą ir neieškoti vaistų nuo nuobodulio.

Mintis apie tai, kad meilė mus išgelbės, išspręs visas mūsų problemas, suteiks laimės ir stabilumo jausmą, gali pastūmėti mus į iliuzijų nelaisvę ir sunaikinti tikrąją kūrybinę, vystančiąją meilės galią.

Tik realus, o ne idealus požiūris į santykius gali atverti mums akis į daugybę tikrovės aspektų. Nėra nieko labiau jaudinančio, kaip pajusti savo raidą šalia mylimo žmogaus.

Užuot ieškojus santykiuose prieglobsčio, mums reikia leisti pažadinti savyje tą dalį, kuri iki šiol snaudė ir kuriai mes nedavėme progos pasireikšti: sugebėjimą judėti pirmyn, aiškiai įsivaizduojant judėjimo kryptį, tuo pačiu keistis ir vystytis.

Kad dviejų mylinčių žmonių sąjunga klestėtų, būtina pažvelgti į ją iš kitos pusės: kaip į galimybę praplėsti savo sąmonę, atrasti nežinomas tiesas ir tapti asmenybe tikrąja to žodžio prasme.

Tapęs visaverčiu suaugusiu žmogumi, kuriam nereikia kito, kad pats galėtų išgyventi, aš neabejotinai surasiu kitą tokią pat asmenybę, su kuria pasidalysiu tuo, ką turiu, o ji pasidalys tuo, ką turi ji.

Iš tikrųjų čia ir glūdi tikroji poros santykių prasmė. Jie turi būti ne „išgelbėjimas“, „susitikimas“, dar geriau būtų sakyti „susitikimai“.

Manęs su tavimi.

Tavęs su manimi.

Manęs su manimi.

Tavęs su tavimi.

Mūsų su pasauliu.