Du brandūs žmonės meilėje – didis gyvenimo paradoksas

Pagrindinė meilės problema yra ta, kad iš pradžių reikia subręsti. Tik tada susirasi subrendusį partnerį, tik tada tavęs visiškai nedomins nesubrendėliai. Viskas vyksta būtent šitaip.

Jeigu tau 25 metai, tu neįsimylėsi dviejų mėnesių amžiaus vaiko. Lygiai taip pat psichologiškai, dvasiškai subrendęs žmogus neįsimylės psichologinio vaiko.

Subrendęs žmogus jaučia pakankamą pilnatvę, kad galėtų puikiausiai gyventi vienas. Ir kai subrendęs žmogus duoda savo meilę, jis duoda be jokių „priedų” ir „užpakalinių minčių” – paprasčiausiai duoda.

Kai subrendęs žmogus duoda savo meilę, jis jaučia dėkingumą, kad tu ją priėmei, o ne atvirkščiai. Jis nelaukia, kad būsi jam už tai dėkingas, tavo dėkingumas jam visiškai nereikalingas. Priėmei jo meilę? Ačiū tau už tai.

Ir kai du subrendę žmonės vienas kitą myli, nutinka vienas didžiausių gyvenimo paradoksų, vienas gražiausių reiškinių: jiedu drauge, bet tuo pat metu atskirai. Jie iki tokio laipsnio drauge, kad beveik tapo viena visuma, tačiau jų vienybė negriauna individualumo, faktiškai netgi padidina tą individualumą.

Du subrendę žmonės meilėje padeda vienas kitam tapti laisvesniais. Jokios politikos, jokios diplomatijos, jokių pastangų pajungti sau kitą žmogų. Kaip galima mėginti pavergti žmogų, kurį myli? Pajungimas, pavergimas – tai savotiška neapykantos, pykčio, priešiškumo rūšis. Kaip galima netgi pagalvoti apie mylimo žmogaus pavergimą?

Tau norisi matyti mylimą žmogų visiškai laisvu, nepriklausomu, tau norisi dar daugiau jo individualumo. Būtent dėl to vadinu tai didžiu paradoksu: jiedu tokie artimi, kad jau beveik susiliejo į vieną, ir vis dėlto toje vienybėje išlieka individualūs.

Jų individualybės nesusilieja, nesusimaišo – jos sustiprėja.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *