Duokite pats nežinau ką, nes jei neduosite – užpyksiu

Pažįstama? Ir kaip jums tai patinka?

Man kažkodėl atrodo, kad tai bjauru. Bjauru, žvelgiant visais aspektais. Štai aš esu toks žmogus, noriu kažko, pats nežinau ko, o gal ir žinau, bet kitas kažkodėl nesupranta…

Kaip galima nesuprasti, aš juk aiškiai pasakiau, kad noriu!

O kitas nesupranta, nors tu ką! Nes jam jūsų prašymas skamba kaip: noriu to, pats nežinau, ko. Kitas nemoka skaityti jūsų minčių, jis ne aiškiaregis, o iš esmės ir neturi to mokėti, jam su savais norais dar reikia išsiaiškinti. Ir štai tas kitas žmogus ima uždavinėti įvairiausius klausimus, bando aiškintis, pasitikslinti. O ką darote jūs? Jūs pasipiktinęs. Kaipgi taip, aš juk pasakiau, ko noriu… Jūs pykstate. Manęs nesupranta, nenori suprasti – ir pirmyn į nuoskaudą, o tam kitam žmogui – ignoras be jokių paaiškinimų. Sėdite ir laukiate, o nuoskauda tuo metu ryja jus patyliukais ar nelabai patyliukais, suėda energiją, laiką, juk užsidarius nuoskaudos narve nėra vietos nei džiaugsmui, nei pilnaverčiam gyvenimui.

O ko laukiate? Kad tasai kitas žmogus kažką padarys? O ką, jei staiga visgi perskaitys jūsų mintis, puls ant kelių, prisipažins kaltu ir pasakys: viską tavo labui padarysiu – ir tai, ko prašei, ir ko neprašei, ir pats save pamiršiu, kad tik nusišypsotum.

Kaip jums vaizdelis? Kaip manote, iš ko iš tikrųjų “nuskriaustasis” laukia pagalbos, atsižvelgiant į tai, kad jis kitam net savo norų aiškiai išsakyti negali arba nenori?

Iš mamos, savaime aišku. Tai jo mama, jeigu ji pakankamai empatiška ir myli savo mažą vaikelį, su kuriuo susiliejo, visada ar beveik visada supranta, ko jis nori. Be žodžių supranta. Tiktai mama – tai mama, o kitas žmogus, net jei labai artimas – ne mama. O ir jūs, tiesą sakant, jau ne mažas vaikelis, nesulaukęs netgi 3 metukų…

O kaip atrodo iš kitos pusės?

Reikalinga pagalba? Kokia? Duoti tą, pats nežinai ką? Konkrečiau nepasakysi? Ne tik nepasakysi, bet dar ir užpyksi, ignoruoti pradėsi?

Žmogus užsidarė nuoskaudos narvelyje. O mums ką daryti? Kažkas pradeda jausti kaltę. O tai, beje, kaip tik tas dalykas, kurio laukia “nuskriaustasis”. Pasijausi kaltas ir pradėsi kaip mama įkalbinėti: na, prašau, suvalgyk dar šaukštą šitos košytės… Tik neaišku, kokios košytės trokšta “nuskriaustasis” ir ar apskritai košytės. Tačiau dėmesio jis sulauks, juk kitas jaučia kaltę, kurią reikia kažkaip išpirkti. Prasideda nesąmoninga, o kartais ir pakankamai sąmoninga manipuliacija kitais. Arba tęsiasi ignoras. Aš tave nubausiu, kitą kartą žinosi, kaip manęs nesuprasti, tu privalai mane suprasti. Aha, tai vėlgi apie mamą, kuri privalėjo suprasti mažą vaiką, tačiau nesuprasdavo.

Na, gerai, jaučiatės kaltas, ir ką? Ir vienaip bandote prisibelsti iki “nuskriaustojo”, ir kitaip, o kas paskui? O paskui ateina pyktis. Kurių velnių???!!! Kurių galų jis su manimi taip elgiasi?

O pakui šis įniršis arba imamas transliuoti “nuskriaustajam”, atseit, kaip tu mane užknisai su savo manipuliacijomis, aš tau ne mama. Arba jeigu kontakto su pykčiu nėra, žmogus dar giliau pasineria į kaltę, dabar dar ir už tą pyktį. Ir ką? Rezultatas paprastas: blogai ir “nuskriaustajam” ir jums.

Yra, žinoma, tokių, kurie kaltais dar nuo vaikystės jaučiasi ir tada laukia ilgalaikiai žaidimai su “nuskriaustuoju”. Tik pasitenkinimo jausmo dėl pagaliau suteiktos pagalbos nebus, o bus vien kartėlis dėl eilinį kartą išduoto “Aš” vardan kito žmogaus patogumų.

Yra ir kita reakcija į nuoskaudą, ypač, kai kalba eina apie “duok man tą, pats nežinau ką”. Tai bus pyktis, bet ne agresija. Juk iš tikrųjų jūs neprivalote skaityti svetimų minčių ir būti mama kitam žmogui. Dar daugiau – jūs turite teisę apskritai neteikti pagalbos, jei tik tai, žinoma, ne gyvybės ir mirties klausimas. “Nuskriaustasis” nenori ar negali paaiškinti, kokios pagalbos laukia, o dar ir užpyksta, įsižeidžia, ima ignoruoti – ką gi, tai jo sprendimas, jo pasirinkimas. Ir jūs pykstate ant jo dėl to, kad jis nepaaiškina, ko nori ir dar bando jumis manipuliuoti. Tai – visiškai sveikas ir adekvatus pyktis.

Jei žmogus su pykčiu kontaktuoja, gali atsitikti, kad pyktis ant manipuliatoriaus atsisuks prieš patį žmogų ir draugiškai jame apsigyvens drauge su kalte, kas galiausiai pasibaigs psichosomatika.

O jums to reikia?

Pyktis kaip atsakas į manipuliacijas – tai anaiptol ne visada “tuojau aš jam viską pasakysiu!” Trumpame “Stop!” jo irgi esama. Jaučiate, kad jumis bando manipuliuoti? Arba iš karto aiškiai pasakykite, kas jums nepatinka, arba palikite žmogų su savo pykčiais vieną. Jeigu jam taip patinka, tegu pats toje pelkėje ir murkdosi. O jūs? O jūs gyvenate toliau savo gyvenimą. Jeigu bendrauti visgi tenka, o dialogo “nuskriaustasis” nemezga, palikite jį kuriam laikui su savo nuoskauda, o jau paskui pasikalbėkite.

Jums patinka pykti ir įsižeisti? Atsakykite sau į klausimą: kuriems galams tai darau? Ko norėčiau iš to gauti, neskaitant kito žmogaus dėmesio? Kiek man metų? Į ką iš tikrųjų nukreipta toji nuoskauda?

Esate žmogus, ant kurio užpyko? Ką norisi su tuo daryti? Esate mama tam žmogui, kuris pyksta? Įsmunkate į kaltės jausmą, kai jus kaltina, kad nesuteikiate pagalbos? Į ką iš tikrųjų nukreipta toji kaltė, jei pažvelgsite giliau į save? Prieš ką iš tikrųjų norite pasirodyti geras?

Jeigu ant jūsų dažnai pyksta, užduokite sau klausimą: kodėl vis dar žaidžiu gelbėtoją, ką man tai duoda?

Dažnai įsižeidžiate būtent jūs? Be atsakymų į aukščiau pateiktus klausimus, jums vienareikšmiškai būtina pagaliau suaugti.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *